5 visiems nusibodusios tendencijos filmuose

5. Filmų atspalviai priklauso nuo žanro

Ar kada pastebėjote, kad yra nerašyta taisyklė, kad siaubo filmai tyri būti melsvi:

 

O apokaliptiniai pilki ir išblukę

 

Yra ir subtilesnių bruožų, pavyzdžiui, filmuose, kuriuose veiksmas vyksta dykumoje viskas turi geltoną atspalvį. Net jei epizodas filmuojamas viduje, viskas atrodo taip lyg filmuota per stiklainį su šlapimu.

 

Filmai, kuriuose iškreipiama realybė bus žalsvi

 

Taigi, beveik visada filmo žanrą gali nuspėti pagal jo treilerį. Kodėl taip yra? Tai vadinama skaitmene spalvų korekcija. Ankščiau, norint padaryti savo filmą stilingu ir menišku, reikėjo įdėti daug darbo ir pinigų, filmuoti su specialiais filtrais. Todėl tuo užsiėmė tik žmonės, žinantys ką daro ir jei jau jie apsiėmė šio darbo, tam buvo svarbi priežastis. Dabar tam reikia tik kelių pelės mygtukų paspaudimo.

4. Visa kita yra žalsvai mėlyna ir oranžinė

Neseniai filmų kūrėjai nusprendė, kad šios dvi spalvos tai viskas ko jiems reikia. Suprantama, ne visi nori užsiimti skaitmeniniu spalvinimu, visi nori patinginiauti.

 

 

Štai dvylikos pagrindinių spalvų ratas:

 

Filmuose svarbiausia išgauti kuo didesnį spalvų kontrastą, kadangi filmuojami pagrinde yra žmonės, reikia paimti spalvą, artimiausią kūno spalvai (kažkurią iš viršutinių dešinėje rato pusėje) o visą kitą padarai priešingos spalvos.

3. "Rampingas" (arba kai viskas sulėtėja, o tada vėl pagreitėja)

Šiuolaikiniai veiksmo filmai neleidžia pagrindiniam veikėjui viską užbaigti paskutinių greitu smūgiu. Ne, viskas turi būti sulėėėtinta, kad visi tikrai suprastų, kad smūgis įvyko.

Staigaus filmo sulėtėjimo triukas vadinamas "rampingu". Paprastai yra filmuojama 24 kadrų per sekunde, greičiu, bet sulėtinti momentai - 48, 72, ar 96. Piktnaudžiavimas šiuo triuku prasidėjo kartu su skaitmeninių kamerų atsiradimu, bet visą kaltę galima suversti Matricai ir 300 (kuris be sulėtinimo būtų kokių 15 minučių trukmės).

2. Filmas atrodo kaip dokumentinis, nors iš tiesų toks nėra

Kažkodėl filmų kūrėjai nusprendė, kad filmai atrodantys taip, lyg būtų nufilmuoti mėgėjiška kamera, atrodo geriau. Negana to, dažnai į filmus jie įtraukia kadrus, kurie kitaip būtų traktuojami kaip beviltiška operatorių klaida, pavyzdžiui, "drebanti kamera", kuri šiuo metu yra labai populiari, neva, dėl to susidaro įspūdis, kad viskas buvo nufilmuota gyvo liudininko, kuris atsitiktinai su savim nešiojasi kamerą.

 

Arba dar geresnis triukas: kamera yra aptaškoma visokiais skysčiais - krauju ar kitais dalykais kuriems ten ne vieta.

 

Arba "Oi, mes netyčia atsukome kamerą prieš saulę".

 

Įsivaizduojama, kad tokie dalykai padaro filmą realistiškesnį. Senu būdu nufilmuoti filmai atrodo pernelyg nenatūraliai ir pedantiškai tiksliai, ir neleidžia žiūrovui pamiršti, kad tai vis dėlto tik filmas. Keista, kad režisieriai daro tai, prieštaraudami technikos raidai, kadangi šiomis dienomis kameros turi specialias funkcijas, kad tokių "klaidų" galima būtų išvengti.

 

1. 3D kuris kažkokiu būdu sugadina visą filmą.

Avataras buvo geras, kaip ir Žaislų Istorija 3, bet yra tokių 3D filmų, kurie, pasak, specialistų "nužudys 3D formatą". Esmė yra tame, kad ne visi filmai buvo nufilmuoti 3D formatu, nemaža jų dalis buvo nufilmuota įprastu būdu ir konvertuota į 3D, o tai ne tik neleidžia pajusti visus 3D formato privalumus, bet ir smarkiai sugadina visą vaizdą todėl kad dėl konvertavimo visas filmas tamsėja, o dar pridėjus akinius iš ryškaus ir šviesaus filmo gaunasi vaizdelis, lyg filmuotas rūsyje. Kam tai daroma? Ogi todėl, kad konvertuotus filmus galima prastumti kaip ir tikrus 3D, kas padidina pelną 50%.