Apie kanoją, švyturio prižiūrėtoją ir kiti

Anglą, prancūzą ir lietuvį pagrobia žmogėdros. Prieina prie jų vyriausias ir sako:
- Bloga žinia yra tai, kad mes jus pagavom ir suvalgę iš jūsų odų darysim kanoją. Gera žinia tai, kad jūs galit rinktis kaip mirti.
Prancūzas sako:
- Aš renkuosi kardą.
Vadas duoda jam kardą ir šis sušukęs: “Visada mylėsiu tave, gimtoji Prancūzija” duria sau į širdį. Anglo eilė. Tas sako:
- Man pistoletą, prašyčiau.
Vadas paduoda pistoletą ir anglas surikęs: “Dieve, apsaugok karalienę” nusišauna. Priėjo ir lietuvio eilė. Šis ryžtingai:
- Duokit man šakutę.
Vadas nustebęs patraukia pečiais ir paduoda šakutę. Lietuvis griebia šakutę ir pradeda įvairiose vietose badyti save. Vadas sumišęs:
- O, Dieve, ką tu darai?
Lietuvis toliau save badydamas:
- Dar pažiūrėsim, kokia tau kanoja išeis!

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.

Žvejoja vyriškis, degtinę geria. Nekimba. Pagaliau pavyko sužvejoti mažą karosiuką.
- Ir ką man su tavim daryti?
Pražiodė jį, supylė likusią degtinę ir paleido. Staiga pradėjo taip kibti, kad netrukus kibiras buvo pilnas žuvies. Sugautos nelaimėlės piktinasi:
- Na, karosas! Na, niekšas! Prigirdo... Paleidžia...