Apie meilę Laimai su nesvietiškai putlia krūtine (N-18)

Su Budraičių pakrašty gyvenusia Laima susipažinau labai paprastai – tiesiog sykį pamačiau Raseinių turguj prekiaujančią juodaisiais serbentais ir užkalbinau. Nedidukė, tamsiaplaukė rudaakė su nesvietiškai putlia krūtine (ją, tiesą sakant, pastebėjau pirmiausia) mikliai gorčium iš kibiro sėmė serbentus ir siūlė juos po turgelį besismaukantiems miesčionims. Nors juodųjų serbentų negaliu pakęst nuo gimimo, nes man jie, kurvos, blakėm trenkia, bet priėjau ir nusipirkau porą litrų. Nu, o apsipirkęs, kaip jau sakiau, užkalbinau. Taip užsimezgė pažintis...

Nu, o toliau bendravom taip, sakyčiau, epizodiškai – susitikdavom tik retsykiais, pasivaikščiodavom po Tytuvėnus, įpisęs porą, trejetą butelių žigulinio paskaitydavau Valsiūnienės poemos „Veronika“ ištraukas ir išsiskirdavom. Panašiai kaip tada, iškart po armijos, su Danguole. Laikas bėgo, siela ir jaunas kūnas reikalaute reikalavo meilės nuotykių, bet, blet, per tuos Laimos mokslus (mat mokėsi technikume) ir mano darbus vis nebuvo kaip. Partija iškėlė tikslus užaugint gausesnį derlių, kažkeliais ten, blet, procentais didesnį primilžį išgaut, tai mūsų pirmininko pavaduotojas nuoširdžiai siekė to plano ir vis priduodavo visokių pysdarbių. Nu, o aš mintyse siekiau milžiniškų Laimos aukso kankolų...

„Palauk, Vacy, pakentėk, ateis diena, kai tavo pirštai ne traktoriaus vairą, o Laimos grožybes minkys “ – guodžiau save.

Šiaip jau, minkyt Laimą buvo gan pavojingas reikalas. Mat mano simpatija turėjo debilavotą tėvą, katras savo dukrą labai smarkiai dabojo ir visus jaunikius vaikė chujum. Dirbtuvėse vyrai prie butelio apie tai porino visokias istorijas, bet aš jom nelabai buvau linkęs tikėt. „Pavydyt man, bledynos, užtat skiedžiat“ – tyliai sau myslijau...

Nu ir va, rudeniui atėjus ir prasidėjus arimams, man ir Anupriukui išpuolė nelabai didelis laukas netoli Budraičių... Nors buvo šeštadienis, iš dirbtuvių išvažiavom patys pirmieji, dar dorai net neišaušus.

„Pavyti ir aplenkti Ameriką!!!“ – senu Nikitos Chruščiovo šūkiu atsakiau į nustebusio sargo klausimą, kur mes taip anksti išsipisam. Iš tiesų tai man tie Amerikos pasivyjimai buvo giliai dapizdy – išvykau turėdamas kur kas realesnį planą – kaip sakoma, romantiškai praleisti laiką su Laima. Su Anupriuku sutarėm, kad arsim iki popietės, o paskui kelias valandas užsiimsim savais reikalais. Ir tik vakare susitikę, temstant kartu grįšim į dirbtuves...

Kaip sutarėm, tai ir padarėm... Suarę gerus du trečdalius lauko, pasukom savais reikalais – Anupriukas pas giminaitį laistyt naujo radio imtuvo, o aš pas Laimą. Užsukęs į krautuvę dar prigriebiau marmeladinių saldainių, vaflių ir butelaitį netikėtai pasitaikiusio likerio. Nu ir sau porą vaisiuko. Vieną ant drąsos, kitą vakarienei.

Kad neišmaurot kiemo ir nepalikt įkalčių, atvykęs pas simpatiją, traktorių palikau atokiau nuo sodybos. Kieme mane pasitiko mažas kudlotas šuva Pūkis ir malonus spirgų su grietine ir svogūnais kvapas - Laima manęs jau laukė. Visa jos šeimyna buvo išvykus į Kryžių kalną ir turėjo grįžt tik vėlai vakare, tad jaučiausi drąsiai. Numetęs Pūkiui porą saldainių, ryžtingai nužygiavau trobon...

Laikas tą popietę skriejo pasiutusiai greit. Atrodė, vos tik prikirtau skrylių, vos tik prasukom likeriuką, vos tik pradėjom šnekučiuotis, kaip staiga pastebėjau, jog artinasi metas, kai prie krautuvės jau turim susitikt su Anupriuku... Susizgribau, kad pats laikas, spartint procesą.

„Žinai, Vaciuk, ką?“ - netikėtai ištarė Laima. „Gal ir keistai 
nuskambės, bet žinok, aš niekad nesu mačiusi nuogo vyro...“

Iš nuostabos išpūtęs akis išvydau, kaip po šitų netikėtai ištartų žodžių Laimos skruostai smarkiai nuraudo... Pašokau it įgeltas ir, suplojęs rankom, sušukau:

„Gerbiamoji, draugas Vacys Maslionka yra pasiryžęs tamstai padėti šituo opiu klausimu!!!“

Dabar tiksliai negaliu pasakyt kodėl, bet emocijos pagautas pasiutau garsiai deklamuoti Valsiūnienės eiles ir tuo pat metu energingai nusirenginėti. Guminiai batai skriejo į vieną pirkios kampą, kelnės - pizdu į kitą, megztinis išvis bybis žino kur. Netrukus likau vien tik su triusikais (specialiai buvau apsimovęs išeiginius)... Pamažu, pamažu ir juos pradėjau traukti žemyn.

„O dabar, gerbiamoji, tamstos eilė“ – ištariau vos atgaudamas kvapą. Nusirenginėjau su tokia energija, kad spėjau uždust.

„Kaip, pasakysite“ – šelmiškai nusišypsojo Laima ir pradėjo sagstytis palaidinę.

Mintis apie tuoj išvirsiančias nuogas milžiniškas grožybes man taip sukėlė spaudimą, kad ant birkos būt buvę galima drąsiai pakabinti supynes. Kvapo atgaut vis dar niekaip nepavyko. Matyt dėl neregėto jaudulio...

Staiga Laima nustojo sagstytis guzikus ir puolė prie lango.

„Vajezau Marija, mamulė su tėvuliu jau grįžo“ – sušuko ji. Išgirdau, kaip pažinęs šeimininkus kieme džiūgaudamas inkščia Pūkis.

Begalinė mano aistra akimirksniu virto į paniką. Kaip mat prisiminiau Anupriuko pasakojimą, kad Laimos tėvas, senas medžiotojas, vienam neįtikusiam jaunikiui į subinę suvarė tiek antinių šratų, kad daktarai, užsipisę juos rankiot, galiausia pusę jų subinėj tiesiog ir užsiuvo.

„Pizdiec… Nušaus… arba, jei man pasiseks, antrą skylę šiknoj padarys!“ – spėjau pagalvot ir visas plikas puoliau pro duris į svetainę. Savo rūbų rankiot iš pakampių jau nebebuvo kada... Įpuolus į kambarį žvilgsnis užkliuvo už ant pakabos pakabinto, dailiai išlyginto tautinio kostiumo, kurį Laimos mamulė buvo pasiruošusi sekmadieniniam šokių kolektyvo pasirodymui. Čiupau jį ir su visais lango rėmais išgriuvau laukan...

„Nušausiu! Nupilsiu bledę!“ – mane pasivijo iš virtuvės sklindantis tėvulio riaumojimas ir Laimos verksmas.

Vakaras išpuolė šaltas, tad pabėgęs už daržinės nusprendžiau apsirengt. Paskubomis apsiaviau nagines (Laimos mamulės gan galingos būta, tad tiek jos apavas, tiek rūbai man iš bėdos visai tiko), užsisegiau sijoną, užsivilkau marškinius.

„Rankas aukštyn, bledyna!“ – bemąstydamas, ką čia daryt su prijuoste ir liemene, staiga už nugaros išgirdau riksmą.
Pašokau it zuikis ir pasileidau traktoriaus link. Žengus vos keletą žingsnių, kojos susipynė sijono labirintuose ir pisausi snukiu į molio dirvą. Vos tik pašokau dar sykį, nuaidėjo šūvis...

Nežinau kaip čia tiksliai nupasakot, ką pajutau tą akimirką. Atrodė, kad sekundei visi skonio receptoriai atsidūrė kairiam šiknos pusrutuly, ir ten vienu metu patapo ir saldu, ir rūgštu, ir sūru ir kartu. Kuriam laikui iš nuostabos ir skausmo subybėjau, bet po akimirkos, susivokęs, kad sužeidimai - ne mirtini, zigzagais nuskuodžiau į traktorių...

Lėkiau į dirbtuves visu gazu, nebelaukdamas Anupriuko. Naujas plūgas nuo greičio taip maskatavosi, kad jau galvojau, neatlaikys hidraulika. Kurviškai skaudėjo ir graužė šikną, tad teko važiuot pusiau stačiomis, o bledės ašaros tiesiog pačios riedėjo per skruostus. Galvoje jau dėliojau mintis, ką čia, aprodant žaizdą, reiks paporint felčerei. Staiga netoli dirbtuvių kelią užtvėrė mašina. 
„Kas čia blet, per savivalė? Piskitės bybiai nuo kelio! Ar nematot, kad pavargęs po darbų grįžtu“ – surikau išgriuvęs iš kabinos. Važiuodamas į save spėjau susileist nuskausminamuosius – vakarienei pasiliktą vaisiuko butelį, tad liežuvis jau buvo šiek tiek apsunkęs.

„Matom, Vaciau, matom“ – išgirdau iš mašinos belipančio pirmininko pavaduotojo balsą. „Och tu jobanyj vrot, čia kas per stebuklas!“ – staiga riktelėjo jis, prietemoj geriau įsižiūrėjęs į mano apdarus.

„Tautinis kostiumas, draugas pavaduotojau. Nesu tikras, bet, man rods, aukštaitiškas“ – pasitempęs išpyškinau.

Tą pačią akimirką akys aptemo nuo blykstės šviesos - kitas iš mašinos išlipęs žmogysta puolė mane fotografuoti.

„Baik, nereikia, Pranai, nefotografuok“- mostelėjęs ranka suburbėjo pirmininko pavaduotojas. „Matai gi pats, kad mūsų darbo pirmūnas šiandien negaluoja...“

Pavaduotojas ir žmogysta su fotoaparatu sulipo atgal į mašiną ir, daugiau netarę nė žodžio, nuvažiavo...

„Blet, o gal visgi žemaitiškas? “ – galutinai pribaigęs vyno butelį, susimąsčiau tyrinėdamas savo sijoną...
----------------------------------------------------
Visus taškus ant „i“ šitoj keistoj istorijoj galutinai pavyko sudėlioti po kurio laiko. Nuvažiavus pas felčerę paaiškėjo, kad Laimos tėvulis man buvo labai gailestingas – muškietą buvo užtaisęs ne šratais, o paprasčiausia druska. Skaudėjo ir graužė kurviškai, bet žaizda nebuvo gili, tad išplovus gan greit užgijo. Pirmininko pavaduotojas man kelią užtvėrė neatsitiktinai - kai ryte sužinojo, jog dar net neišaušus su Anupriuku išvažiavom „pavyti ir aplenkti“ Amerikos, sugalvojo apie šaunius jaunuosius kolūkio traktorininkus - darbo pirmūnus pasigirti viešai. Paskambino gerai pažįstamam rajoninio laikraščio reporteriui ir pakvietė atvažiuoti. Tas pasiėmė fotoaparatą ir atvažiavo. Vyrai susitikimą pažymėjo pirty, tad atvažiuot įamžinti mūsų ariančių nebespėjo. Tad nusprendė nufotografuoti grįžtančius po darbų... Anupriukas tą vakarą į dirbtuves taip ir negrįžo – radio imtuvą laistė iki pat pirmadienio. Tautinį kostiumą, užsiuvęs sijone skylę, per pažįstamus grąžinau Laimos mamulei. Gi jos tėvulis po to nutikimo sutiko nuvažiuot pas daktarus, kad tie pažiūrėtų ar anam viskas tvarkoj su nervais...

Nu o aš... o aš ką... Šikna užgijo, išgyvenau. Bet po to nutikimo kažkaip labai daugialypiai jausmai mane apima išgirdus pasakymą „tautinis kostiumas“. Vieną vertus gražu, simboliška. Kitą vertus... ne visom progom jis tinkamas... Ir gal tegu būna skirtas šventėms ir šokėjams. O ne kiekvienam, nori ans jo ar nenori...