Apie Paryžių, žmoną ir kiti

Per atostogas atvažiavo Petras į Prancūziją. Nutarė aplankyti Luvrą. Bevaikščiodamas pavargo ir atsisėdo ant pasitaikiusios kėdės. Prie jo prieina muziejaus tarnautojas ir sako:
- Mesjė, jūs negalite čia sėdėti, tai Liudviko XIV-ojo kėdė.
- Na ir kas, kai jis ateis, aš atsistosiu.

Grįžta žmona po atosotogų iš sanatorijos į namus pas savo vyrą. Vyras visai nesidžiaugia – sėdi susikrimtęs, neramus, primygtinai reikalauja išmesti sofą. Žmona nėra mačiusi jo dar tokio susikrimtusio.
Po kelių dienų jos vyras neiškenčia sąžinės graužiamas. Kas bus, tas bus – pasisako, kad, jai nesant, su kaimyne sugriešijo ant šios sofos, ir dabar nuo to laiko ji jam kelia nemalonius prisiminimus.
Žmona jam ir sako:
– Vyreli, kvaileli tu mano, jei ir aš imčiau taip į galvą ir mėtyčiau savo daiktus, tai namuose liktų tik šviestuvas.

Vestuvės kaime. Nu kokios būna vestuvės kaime... Stalai ilgiausi nukrauti ivairiais valgiais: kepti paršiukai, rūkyti upėtakiai, šakočiai, tortai, alus, vynas, samagonas... na ir t.t. Vienu žodžiu nuo vieno iki kito galo reikia su mašina važiuot... 
Visi geria, dainuoja, šoka... Kas jau nulūžęs... O pas jį žmonikė graži... Jau imsiu už jos.. Tik staiga vidurius užsuko... Na žinai, lietuviškai tryda... Š*ku, š*ku ir dar noriu. Greit pirštą geron vieton ir į tupyklą... Na kokia tupykla kaime... Būdelė, širdelė, o kas žino, kad ten seniai grindys išpuvę... Tik šliurkšt ir iki kaklo... Nu kvapas... Nebegaliu. Juk nešauksi... Subėgs visi š*džium išvadins, o kas paskui eis ant šieno miegot... Palauksiu. Gal kas ateis savo reikalo. Gal kopėčias atneš...
5 min. praėjo - nebegaliu, 10 jau visai... 15... Viskas kas bus, tas bus:
- Gelbėkit! Gelbėkit!
O šalia balsas:
- Tu nekelk bangų. Ne vienas esi...