Apie pokštininką, Petriuką, apkabinimą

Lipa du vyrai į labai labai aukštą kalną žiemą.
Vienas murma:
- Pa...pa...pa...
- Pasakysi kai užlipsim.
Užlipus sako:
- Na, tai ką norėjai pasakyti?
- Pa...pa...palikome palapinę apačioje.
- Na, tai lipam atgal pasiimti jos.
Kalno viduryje:
- Pa...pa...pa...
- Pasakysi kai nulipsim.
Nulipus vėl klausia:
- Na, sakyk ką norėjai pasakyti.
- Pa...pa...pajuokavau.

Petriukas grįžta iš mokyklos namo ir sako:

- Tėti! Šiandien mano klasiokas pavadino mane gėjumi!
Tėtis:
- Tuomet primušk jį!
Petriukas:
- Bet tėti... Jis juk toks mielas...

- Mamyte, o tu turėjai svajonę?
- Turėjau!
- O dabar?
- O dabar ji sėdi šalia ir klausinėja!

Vaikinas klausia merginos:
- Ar galiu tave apkabinti?
Mergina:
- Ne!
Vaikinas:
- Ar tu girdėjai, ką aš sakiau?
Mergina:
- Taip!
Vaikinas:
- Ir ką aš sakiau?
Mergina:
- Ar galiu tave apkabinti!
Vaikinas:
- Žinoma, kad gali!