Apie santuoką, dukras ir arabus

Trys santuokos stadijos. Po metų: jis kalba, ji klauso. Po penkerių metų: ji kalba, o jis kartais pasiklauso. Po dešimties metų: abu kalba, o kaimynai klausosi.

***

Dukra klausia mamos:
– Mama, galiu eiti į žygį?
– Miegosi ant plikos žemės, gersi šaltą degtinę ir landžiosi po krūmus su berniukais? Dar ko. Į žygį eisiu aš.

***

Ar žinote, kodėl arabų šalyse sausasis įstatymas? Įsivaizduokite: prisigeri, vargais negalais paršliauži iki namų, o ten tavęs laukia 10 žmonų su kočėlais!

***

Kalbasi dvi kaimynės:
– Onute, tu man pasakyk, kas tie saugos diržai?
– Supranti, Maryte, tai tas pat, kas ir skaistybės diržas: niekada nepadeda, bet vyrams ramiau!

***

– Na, ir muzika, – dūsauja močiutė. – Štai, kai aš buvau jauna, muzika buvo gražesnė.
– Senele, tai ne muzika, – aiškina anūkėlė, – tai mama įjungė plaktuvą.

***

Įmonė švenčia šimto metų sukaktį. Buhalteris teiraujasi, kam skirti premijas. Direktorius:
– Visiems, kurie dirba nuo įmonės įsikūrimo!

***

– Kodėl įkalbėjai savo žmoną groti fleita, o ne pianinu?
– Tai juk visiškai aišku. Kai ji groja fleita, negali tuo pat metu dainuoti.