Apie santykius, muilą ir kiti

Vyras iš komandiruotės grįžta namo anksčiau. Iškart bėga prie spintos, atidaro ją, pažiūri, o ten - nieko. Pažiūri po lova, žvilgteli už užuolaidos - irgi nieko. Iššniukštinėja visą butą, bet nieko neranda. Tada atsisėda prie stalo, išsitraukia butelį konjako, įsipila sau, įpila žmonai ir taria:
- Na, ką, brangioji... Sensti?

Moteris ateina į detektyvų agentūrą ir sako:
- Norėčiau, kad pasektumėte mano vyrą ir jo sekretorę.
- Kodėl, ponia?
- Noriu pagaliau išsiaiškinti, kuo jis ją sužavėjo!

Atėjo kiškis į parduotuvę ir prašo muilo. Pardavėja jam sako:
- Turime tik kiaušininio.
- Ne, man visam kūnui reikia.

Gyveno kartą tolimame tolimame iškyšulyje žmogelis, kuris buvo švyturio prižiūrėtojas. Tame švyturyje jis ir gyveno. Vakarais uždegdavo šviesą bokšto viršuje, rytais užgesindavo. Ir štai vieną naktį siaučia baisi audra, žaibuoja, bangos milžiniškos... O tarp tų bangų - mažytis laivelis, o laivelyje - paštininkas. Keikiasi, burnoja baisiausiai. Tarpais vis persižegnoja, kad nenuskęstų. Priplaukia vargais negalais iki to švyturio, išlipa visas permirkęs, sušalęs, leisgyvis. Rankose - laiškas žmogeliui iš švyturio. Po ilgo beldimosi tas pagaliau atidaro duris. Paštininkas jau nebetverdamas rėkia:
- Ožy tu nelaimingas, gyvena čia visokie pasaulio krašte, vos galo negavau tą laišką nešdamas...
Na ir taip kokias 5 minutes. Žmogelis klausia:
- Viską pasakei?
- Viską.
- Tai va, jei dar aiškinsi, tai laikraštį užsiprenumeruosiu.