Apie viešnamius, kaimiečius ir horoskopus

Ateina vyrukas į viešnamį. Susimoka. Pakyla laiptais į antrą aukštą, į nurodytą kambarį. Atidaro duris – ten ant lovos sėdi kūda, kūda prostitutė – vieni kaulai ir skūra. Vyrukas:
– Klausyk, kiek tu sveri?
– 35 kg.
– O paeit gali?
– Galiu.
– Tai eik tu iš čia, greitai!

***

Susirašinėjimas per skaipą:
– Tu ką, supykai?
– (is typing…) (is typing…) (is typing…) (is typing…) (is typing…) (is typing…) Ne.

***

Pameistrys klausia meistro vyndario:
– Koks turi būti rūsys, kad vynas jame gerai subręstų?
– Patikimai užrakintas.

***

Atvažiavo šeima iš kaimo glūdumos į sostinę. Nuėjo pasikultūrint – baleto pažiūrėt. Žiūri, muzikos klausosi, baletas pačiame įkarštyje ir čia sūnus tėvo klausia:
– Tėvai, klausyk, o ko jos visos pasistiebusios vaikšto?
– Na, matai kiek gulbių daug, tai turbūt visas kiemas tipo šūdais nuklotas.

***

– Tu vyturys ar pelėda?
– Meška.
– ?!
– Pabandyk pažadint, kai aš miegu – pamatysi.

***

Aš toks senas, kad pamenu laikus, kai žmonės nešdavo išmesti šiukšles, tai šiukšlių kibirus parsinešdavo atgal.

***

– Jūs tikite horoskopais?
– Ne, aš – liūtas, o jiems būdingas skepticizmas.