Čiukčia, vierchai ir kaimynės

2011-07-29

Stovi prostitutės prie kampo,ateina bobutė ir klausia:

- Ko čia laukiat?

Prostitutės atsako:

- Saldainiukų..

Bobutė atšauna:

- Tai ir aš palauksiu...

Atvažiuoja policija,įsisodina tas blondines, ir ta močiutę. Vienas policininkas ir sako:

- Kad jos, tai jos.. Aš suprantu.. Bet kad jūs, močiute, tokio amžiaus?..

Bobutė atšauna:

- Supranti vaikeli, įkast neįkandu, bet pačiulpt pačiulpiu..

Vaikinas: "Man patinka tavo dantys."

Mergina: "Nejaugi, o kodėl?"

Vaikinas: "Nes geltona yra mano mėgstamiausia spalva."

Mokytoja uždavė vaikams klausima:

- Na vaikai, sakykit, koks yra maziausias pasaulyje gyvūnas? Vienas vaikas pakėlė ranką ir sako:

- Skruzdėlė. Kitas vaikas pakėlė ranką ir sako:

- Boružėlė. Petriukas pakėlė ranką ir sako:

- Kucikai. Mokytoja tik pakraipė galvą ir paklausė Petriuko:

- Petriuk, o kur jie gyvena? Paklausė mokytoja.

- Žmonėms po nagais. Mokytoja nustebo...Po to paklausė:

- Vaikai, gal žinot koks yra mažesnis gyvūnas už kucikus?

- Visi vaikai susimąstė. Petriukas kelia ranką ir sako:

- Bucikai. Mokytoja susimąstė ir paklausė:

- Petriuk, o kur jie gyvena? Petriukas sako:

- Kucikams po nagais.

Katino Broniaus (vardas pakeistas) pabėgimo dienoraštis.

1 diena. Viskas. Apsisprendžiau. Vakar mačiau lauką. Kates. Reikia sprukt.

5 diena. Įsidrąsinau išbėgt į lauką kai šeimininkai paliko duris truputį praviras. Rado mane apstulbusį po stalu du metrai nuo laiptų. Tikėkimės toliau bus geriau.

7 diena. Buvau nubėgęs nuo durų iki gyvatvorės, o tai jau bus koks 15 metrų, bet vėl pagavo.

10 diena. Tris paskutines naktis girdėjau kaip mane šaukė katės. Planavau sprukt naktį, bet miegas stipresnis.

15 diena. Po šešias valandas per dieną prabudžiu prie laukujų durų, gal kas atidarys ir spėsiu pasprukt.

16 diena. Vakarykštė taktika beveik pasiteisino, bet kai pavyko prasmukt, mano šeimininkė pasirodo labai susinervino ir mestelėjo mane nuo laukųjų durų iki dujinės viryklės. Gerai, kad snukis ir taip plokščias.

18 diena. Sugalvojau ištrūkęs į lauką pakeist kryptį – neskuost iš karto į gatvę, o mėtyt pėdas. Pavyko išsmukt, nėriau į kairę, apibėgau pastatą ir tik kai man prieš nosį atsirado voljeras, prisiminiau, kad jie dar turi aviganį. Nesigiriu, bet manau bėgdamas namo sumušiau kokį nors rekordą.

23 diena. Dėl mano nuolatinio tykojimo, pasigirdo kalbos apie kastravimą. Už tai, prikakojau koridoriuje, prie pat dėžutės. Turėkitės.

25 diena. Girdėjau, šeimininkės broliui padovanojo orinį šautuvą. Nemanau, kad jis taiklus. Pamatysim ką jis sugeba kai pradės rinktis svetimi klaidžiojantys katinai.

28 diena. Jis taiklus. Trys patvirtinti pataikymai. Drąsa nyksta.

29 diena. Jie rupūžės mane erzina, žaidžia su mano protu. Kol aš ant palangės ant jų keikiuos, jie iš lauko barbena į stiklą ir šypsosi. Šlykštynės.

30 diena. Visas mėnuo bandymų pabėgt, nei vieno sėkmingo. Palūžau. Morališkai ir dvasiškai. Ne taip čia ir blogai, ėst gaunu, miegu visą laiką... Gal jei nebandysiu bėgt, išsaugosiu vienintelį turtą. Kaip sakoma – be kiaušių gyventi galima, bet liūdna...

Atvažiavo čiukčia į Maskvą.Vos tik išlipo iš traukinio-po kitu ir palindo...Sumaigė jį ten...

Grįžta jis pasveikęs namo po pusės metų...

Žmona pasitiko,arbatinį užkaitė...

Užvirė arbatinis,- Uhūūūūūūūūūūūū!!!!!!!!!!

Čiukčia pribėgo, numetė arbatinį žemėn...Kojom,kojom...Sutrypė,sulamdė...

Žmona:

- Kam tu taip?

Čiukčia:

- Juos, pabaisas, reikia užmušinėt pakol maži....

Bėga zuikiai per mišką, žiūri briedžiai ganosi. Apsupo juos ratu ir klausia:

- Vierchų yra?

Briedžiai išsigando sako: