Juokingų anekdotų rinkinys

„Jei būtų galima, tai vesčiau pats save.” – Mantas Petruškevičius. 

„Manau, kad pradėjus taikyti privalomą intelekto testą seimo nariams, šioje salėje liktume tik mes su Arūnu. Ane, Arūnai?” – Andrius Kubilius. 

„Išvaizda, protas ir charakteris. Tai keturi dalykai, kurių savyje nekeisčiau.” – Oksana Pikul. „Balsuoti už įstatymus yra taip pat lengva, kaip pamelžti karvutę.” – Loreta Graužinienė. „Nepasakyčiau, kad šitos mano vestuvės buvo labai pavykusios. Tikiuosi, kitos bus geresnės.” -Goda Alijeva Sabutytė. 

„Kodėl jūs mane kažkuo kaltinate? Aš juk milijonierius.” – Viktoras Uspaskich. 

„Mes su žurnalu „Žmonės” esam sudarę sutartį: jie apie mane nuolat rašo, o aš nustoju jiems skambinėti ir nervinti.” -Nijolė Pareigytė. 

„Norėčiau kad, homoseksualai butų, kaip meteoritai: artėdami prie manęs, pradėtų liepsnoti.” – Petras Gražulis.

 

-Aš nemyliu tavęs.

-Aš tavęs irgi.

- Su balandžio pirmąją, mažule.

– Su tikrove, durniau.

 

Eina čiūvas po kaimo šokių su panele. Panelė čiauškia be perstojo, o pacanas tyli. Galvoja jis – reikai ką nors pasakyti. O kaip tų minčių nėra taip nėra. Mergička jo klausinėja:

- Kuo tu vardu?

- Nu, Petras. „Na reikia ir man kažko paklausti“ – galvoja Petras. Jau kaupias, kaupias… bet mergička pirmiau užklausia:

- Na o kiek tau metų?

- Nu, 19, – burbteli Petras ir vėl pradeda ruošti klausimą. Jau tuoj pasakys… bet mergiotė vėl įkiša savo trigrašį:

– O tu Petrai nenori manes pabučiuoti?

Petras pakštelėjo į žanduką ir jau vėl kaupiasi klausimui. Bet vėl ta prakeikta merga įsikišo:

- O tu jau mylėjaisi su mergina, Petrai?

- Nu, ne.

- O tu manes nieko nenori paklausti?

Na Petras jau visas susikaupęs išrėžė:

- Klausyk, o tu nežinai iš kur gauti Javos karbiuratoriu…

 

Mano draugas, su kuriuo draugauju jau tris metus, galų gale prakalbo apie šeimyninį gyvenimą… Jis jau pasakė, kad turi žmoną ir tris vaikus!

 

Vėlai vakare girtuoklis klausia praeivio:

– Klausyk, būk draugas, pagelbėk. Suskaičiuok kiek ant mano kaktos gumbų.

– Trys.

– Aha…….Vadinasi dar du stulpai ir aš jau namie.

 

Susitinka du seniai nesimatę draugai. Vienas iš jų pastebi, jog kitas mikčioja, ko seniau nebuvo. Tas ir klausia: -Kas yra? Kodėl gi tu mikčioji? Juk seniau to nebuvo! Mikčius atsako: -Nu supranti, mes su broliu anksti tapome našlaičiais. Sugalvojome nusipirkti ožką, taip ir padarėme. kadangi melžti nei vienas iš mūsų nemokėjo, tai paeiliui čiulpėme pieną iš spenio. Na po trijų metų, kai ožka nuseno, nuvedėme ją į turgų parduoti. Tiktai niekas jos kažkodėl nepirko. Na ir po kiek laiko priėjo senis ir paklausė: -už kiek ožį parduodat? – Nu tai brolis vietoj mirė, o aš švepluot pradėjau.

 

- Kodėl bandėte pabėgti iš kalėjimo?

– Norėjau susituokti.

- Keistas požiūris į laisvę…