JAUTIS
Jautis ilgai laikėsi stabilumo – ne todėl, kad bijojo pokyčių, o todėl, kad jam svarbu saugumas. Tačiau viduje jis jautė, kad kažko trūksta: gyvybės, įkvėpimo, tikro ryšio su savimi. Dabar jis pagaliau išeis iš „reikia“ į „noriu“ – ir tai taps lūžio tašku.
Šis virsmas bus lėtas, bet negrįžtamas. Jautis pradės klausytis ne išorinio pasaulio, o savo kūno, širdies, intuicijos. Jis ims veikti ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tai teikia džiaugsmą. Ir kai tai įsižiebs, jo pasaulis ims keistis – kartu su juo.
Jautis atras save tokį, kokio gal net pats nepažinojo: gyvą, atvirą, jausmingą, drąsų. Tai bus švelni, bet labai tikra transformacija – ir ji atvers duris į tokį gyvenimą, kurio jis visada vertas.