„Dukra po skyrybų nori grįžti pas mus, bet manome, kad ji turėtų gyventi atskirai“
Mano vyras ir aš jau daugelį metų mėgaujamės ramybe savo namuose, kurie tapo mūsų šventove. Kai mūsų vaikai išsikraustė, mes įrengėme viską pagal savo poreikius ir pradėjome gyventi mums tinkamu ritmu. Dabar, sulaukę 70 metų, pagaliau galime skirti laiką tik sau – kasdien mėgaujamės ilgesniais pusryčiais, ilgesniais pasivaikščiojimais, ir kitais malonumais, kurie mus džiugina.
Socialiniai lūkesčiai taip pat mus veikia. Žinome, kad daugelis draugų ir pažįstamų nesupranta mūsų pozicijos, ypač man, kaip mamai. Tačiau mes tikrai mylime savo dukrą. Tėvų pareiga – ne tik priimti, bet ir skatinti savo vaiką eiti į priekį, kad jis galėtų susikurti savarankišką gyvenimą. Todėl nusprendėme su Melanie pasikalbėti atvirai. Siūlome jai mūsų pagalbą susirasti kitą būstą ir padėti jai emociškai įsitvirtinti naujame gyvenime, bet norime išlaikyti savo gyvenimo ritmą ir ramybę.