Apie apsukrius žydus ir kunigus

Atsidaro durys ir į kambarį įbėga jaunuolis:
— Labas, tėti!
Tėvas sėdi prie kompiuterio nepakeldamas akių:
— Kur buvai?
— Armijoje buvau, tėti, trejus metus tarnavau!
— Sriuba šaldytuve. Kitąkart būtinai pasakyk, kur eini.

***

- Norėčiau kruizo sau ir žmonai.
– Ar turite kokių nors pageidavimų?
– Norėčiau atskirų stalų, atskirų lovų, kajučių, laivų…

***

Jaunas katalikų kunigas atlieka išpažintį:
- Tėve, nusidėjau su viena parapijiete...
- Ar tik ne su Petraitiene?
- Negaliu to sakyti, tai būtų negarbinga...
- Tai gal su Kulgaudyte?
- Na, negaliu to pasakyti, išpažįstu savo nuodėmes...
- Tai gal su Andriejauskiene?
- Tikrai negaliu to sakyti...
- Na, tiek jau to. Sukalbesi trisdešimt sveikų marijų ir tris savaites nelaikysi mišių.
Taigi, išeina jaunasis kunigėlis iš bažnyčios po išpažinties, ir susitinka draugą.
- Na, kaip? Kuo baigėsi?- klausia jis kunigėlio.
- Geriau negu tikėjaus: gavau tris savaites atostogų ir tris naujus adresus!

***

Petriukas klausia tėvo:
- Tėveli, nori pasakysiu, ką paštininkas sako mamai?
- Noriu, - atsako tėvas.
- Duok dešimt litų, pasakysiu.
Gavęs pinigus vaikas sako:
- Labas rytas, ponia. Štai jūsų laikraščiai.

***

Atėjo medkirtys Ivanas pas žydą pinigų skolintis. Žydas sako:
- Gerai, duosiu tau auksinį, bet kitais metais tu man du auksinius atiduosi.
Pakrapštė Ivanas galvą ir sutiko - labai pinigų reikia. Jau norėjo eiti, o žydas:
- Klausyk, Ivanai, o kas, jei tu man kitais metais negalėsi atiduoti pinigų? Reiktų užstato.
- Kad aš nieko neturiu.
- Duok savo kirvį.
- Tai kad aš kirviu sau duoną užsidirbu.
- Be užstato pinigų neduosiu.
Ką darys vargšas Ivanas. Atidavė žydui savo kirvį ir jau nori eiti, o čia žydas ir vėl sako:
- Ivanai, pagalvok, kitais metais man turėsi atiduoti du auksinius. Iš kur tu tiek gausi? Gal vieną jau dabar duok, skola liks mažesnė?
Pagalvojo medkirtys, kad žydas tiesą sako, atidavė tą auksinį ir išėjo. Eina namo ir mąsto: rodos, viskas teisingai, bet kaip čia taip išėjo - nei pinigų neturi, nei kirvio ir dar skoloj liko.

***

Kodėl estai nežiūri kino?
24 kadrai per sekundę. Jie nespėja.

***

Daktaras Vatsonas niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad Šelokas Holmsas vis rūko tą prakeitą pypkę. Kartą, kai Holmsas išėjo pirkti laikraščio, - Vatsonas sugalvojo štai ką, - įsikišo pypkės kandiklį į užpakalį, ištraukė ir padėjo.
Holmsas parėjęs skaitė laikraštį ir ramiai sau rūkė pypkę.
Kai kitą dieną Holmsas išėjo laikraščio, Vatsonas tris kartus pamakalavo pypkę išeinamojoje angoje.
Parėjo Holmsas, skaito laikraštį, ir toliau ramiai sau rūko pypkę.
O kai trečią kartą Holmsas išėjo laikraščio, - Vatsonas visą tą laiką makalavo pypkę ten pat kaip ir anksčiau...
Ir vėl niekas nepasikeitė. Holmsas vis sau ramiai toliau rūko pypkę.
Praėjus mėnesiui, rezultatas tas pats kaip ir paskutinis čia aprašytas vaizdelis... Tik Vatsonas vis dar niekaip negali susitaikyti su Holmso rūkymu, bet taip pat nekantrauja, kada Holmsas eis laikraščio, nes Vatsonas jau be pypkės neįsivaizduoja savo likusio gyvenimo...