Apie dangų, Antaną ir kiti

Mirė žmogelis ir nukeliavo i dangų. Dievas jam sako:
- Buvai blogas, tad turėsi grįžti į žemę ir išpirkti savo nuodėmes, paversiu tave paukščiu...
Nespėjo žmogelis nei žodžio ištarti, kaip apsidairęs pamatė, jog sėdi vištidėj tarp vištų... Nu ką, sėdi jis ir
nežino ka veikti. Netikėtai viena višta jam sako:
- Dėk kiaušinius.
- Tai kad nemoku, - liūdnai atsako žmogelis.
- O kas čia sunkaus? Tereikia labai pastenėti ir padėsi kiaušinį.
Nu ką, žmogelis nenori, kad Dievas supyktų. Pradėjo stenėti. Stenėjo, stenėjo... Tik staiga pasigirsta žmonos balsas:
- Petrai, kelkis, visą lovą prišikai!

Penktokas Antanas 17 kartų perskaitė knygą "Raudonkepuraitė", bet taip ir nerado nei vieno atitikimo su filmu, kurį rado tėčio spintoje.

Vėlyvas vakaras. Gatve eina policininkas. Žmonių beveik nėra, tylu... Staiga iš kažkokio kiemo išgirsta riksmus ir nutaria pažiūrėti, kas vyksta. Įeina į kiemą ir mato: būrelis vyrukų, į kampą užspietę kažkokį žmogų, mėto į jį visokias šiukšles. Policininkas prieina prie jų ir kultūringai, bet griežtai paklausia:
- Labas vakaras, kas čia vyksta, kodėl mėtote į žmogų šiukšles?!
- Spamerį pagavome, jis reklamas siuntinėja, - atsako vienas vyrukas.
- Spameris? - perklausia policininkas, - Tai ne šiukšlėmis jį, o kojomis, kojomis!

Eina studentas, koja paspiria bandelę... Kitas prišoka:
- Tu ką? Čia juk bandelė!
- Ša! Tuoj iki kampo nuvarysiu, o ten ir suvalgysim...