Ilgi anekdotai apie draugus, geologus ir anatomiją

Buvo vakaras. Už lango temo. Ji, visiškai nuoga, gulėjo ant nugaros. Jos šviesi krūtinė
besileidžiančios saulės spinduliuose tapo rausva. Jos praskėstos kojos buvo pakeltos į viršų.
Aš, ant nuogo kūno užsimetęs chalatą, žiūrėjau į ją ir galvojau: “kaip viena šaldyta višta
pamaitinti visą šeimą?“

***

Atėjo du draugeliai į kiną, sėdi, nuobodžiauja, laukia filmo pradžios. Priešais juos atsisėda bernas plikai skusta galva.
– Lažinamės iš 10 litų, kad trenksiu jam per galvą ir man už tai nieko nebus, – sako vienas draugelis.
Susilažino. Draugelis nieko nelaukęs tik tekšt per plikę, o kai persiutęs bernas atsisuko, drąsuolis linksmai sušuko:
– Sveikas, Jonai. Kiek metų nesimatėm.
– Aš visai ne Jonas, kvailį, – pareiškė stambuolis ir nusisuko.
– Lažinamės iš dvidešimt litų, kad dar kartą trinktelsiu ir nieko nebus, – patenkintas laimėta dešimtine „užsivedė“ draugelis.
Susilažino. Vėl tik tekšt per plikę. Bernas visai pasiuto, atsisuko ir vėl norėjo vožti, bet linksmasis bernelis ėmė kvatotis:
– O tu, Jonai, vis toks pats pokštininkas! Ar pameni, kaip įtikinėjai istorikę, kad tu ne Jonas?
– Aš ne Jonas!!! – užriaumojo bernas ir nuėjęs atsisėdo keliomis eilėmis arčiau ekrano.
– Nori, susilažinam iš šimto litų, kad trenksiu jam trečią kartą?
– Jis tave užmuš, – išsigando bičiulis, bet vistiek susilažino.
Tada drąsuolis nuėjo prie to berno ir iš visos sveikatos pylė jam delnu per plikę. Kai visas raudonas iš pasiutimo bernas atsisuko, vaikinukas nekaltai klapsėdamas akytėmis pareiškė:
– Štai kur tu sėdi, Jonai. O aš jau ten kokį pusvalandį trankiau per plikę vienam į tave baisiai panašiam bernui…

***

Eina du čiukčiai mišku ir įkrito į duobę. Vienas čiukčis sako:
-Šauk į viršų. Gal kas išgirs?
Šovė, bet nieko.
-Šauk dar kartą.
Šovė, bet visvien nieko.
-Šauk dar.
-Negaliu.
-Kodėl?
-Strėlės baigėsi.

***

Geologas Sibire jau penkti metai... Visiškas atotrūkis nuo civilizacijos - su nieko nebebendrauja normaliai jau metai - tik su čiukčėm, jau ir kalbą jų įvaldęs normaliai... Sumasto vieną dieną, kad alaus nori labai... Nu bet taip, kad vos ne lomkes. Nueina pas čiukčią:
- Sakyk, iki parduotuvės kur alų parduotų toli? ..
- Oi toli, toli - bent trys keturios dienos su šunimis man, o tau gal ir savaitė visa...
- Klausyk, būk draugas, nuvaryk tu ten į parduotuvę - nupirk man to alaus... Jau visiškai nostalgija užgraužt baigia - numirsiu aš čia.
- Nuvaryčiau, ale nemokėsiu normaliai paprašyt - kalbos juk nežinau.
- Aš tau tava kalba surašyšiu, tu tik nuvarysi ir paskaitysi!
- Nu gerai....
Geologas surašo raštelį, duoda babkių, čiukčia ima slides šunis ir į kelionę... Šiaip ne taip per tarpeklius visokius, prarajas nusikasa jis į parduotuvę, pakeliui visus šunis palaidodamas - šalčio, alkio neatlaiko gyvunėliai.
Įeina į parduotuvę, sėdi diedas, snukis 30x30 cm dydžio, kažką kramto abejingai. Čiukčia išsitraukia geologo raštelį ir skaito:
- "Pivo jest? ... "
Diedas pasižiūri ir atrėžia:
- Niet....
Čiukčia skaito toliau:
- "BLE - TAK I DUMAL... "

***

Vyksta anatomijos pamoka. Mokytoja vaikams:
- Nagi, vaikučiai, pasakykit jūs man, koks organas žmogui naudingiausias?
Petriukas kelia ranką. Mokytoja:
- Petriuk, nuleisk ranką, žinau ką tu nori pasakyti. A, va Maryte, prašau.
Marytė:
- Tamsta mokytoja, aš manau, kad pats naudingiausias organas yra širdis.
- Taip, teisingai, Maryte, širdis labai naudingas organas. Už tai aš tau rašau dešimt, sėskis. Prašau, vaikučiai, kas dar žinot kokį naudingą organą?
Vėl Petriukas kelia ranką. Mokytoja:
- Petriuk, greitai nuleisk ranką, begėdi tu. Va, matau Onutė nori pasakyti, prašau Onute.
Onutė:
- Aš manau, kad svarbiausias organas yra plaučiai.
- Taip, labai gerai Onute, ir tau dešimt, sėskis, kas dar?
Niekas nebekelia rankos, tik Petriukas vienas. Mokytoja:
- Na, gerai, Petriuk, bet žinok, jei pasakysi, tai pats žinai, kas už tai bus.
Petriukas:
- Tamsta mokytoja, aš manyčiau, kad žmogui svarbiausia yra oda.
- Kaip tai oda, kas čia dabar, paaiškink Petriuk.
- Na matot, mokytoja, jei nebūtų odos, tai kiaušinius reiktų rankoj neštis.

***

Veiksmas centriniame Kanados banke. Įeina sena, sena bobulytė paskui save
tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? – prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nuzvelgė
lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą, – atsako senoji.
Kliento noras – įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko
aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos bei lagamino prispaustą
bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, – porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais
jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi – bobulė sena, gal banko tvarkos nežino
ar tiesiog nepasitiki – reik pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? – klausia prezidentas.
- 164 tukst. dolerių. – atsako senoji.
- O!!!
- Taip, 164 tūkst. grynais, – bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? – stebisi prezidentas ir ji jau smalsumas kutena, – iš kur pas jus tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi pinigai išlošti, – šypsosi bobulė
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! – nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? – stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui lažinames iš 25 tukst. dolerių, kad pas jūsų kiaušiniai paplokšti, – siūlo bobule.
- Kaip paplokšti, – juokiasi prezidentas, – čia nesąmonė, taip negali buti.
- Lažinames? – neatlyžta bobulė, – iš 25 tūkst. dolerių.
- Na gerai, – juokiasi prezidentas, – man 25 tukst. dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau kokie mano kiaušiniai.
- Tvarkoj, – sako bobulė, – tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas oficialiai sutvarkyti?
- Kodėl gi ne? – patenkintas prezidentas, – palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia
gali būti, kad taip lengvai 25 tukst. dolerių užsidirbtų? Nusimauna kelnes,
atsistoja prieš veidrodį. Ir taip žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip
kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados banko prezidento kabinetą įeina vakarykstė bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Kaip įrodymą prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo tarpu bobulytės advokatas aukštelninkas virsta antgrindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis? – visi puola gaivinti advokatą.
- O aš, – atsipeikėjęs pralemena advokatas, – su ta bobule lažinausi iš 100 tūkst. dolerių, kad ji Centrinio Kanados banko Prezidentui už kiaušinių palaikys!!