Apie ateivius, Dievą ir Petriuką

Pranešimas per radiją: „Pastebėti ateiviai! Kojos trumpos, rankos ilgos, galva didelė, raudona, akys išsipūtę…“. Petras po pranešimo išėjo žolės pjaut. Pamiškej mato: kojos trumpos, rankos ilgos, galva didelė, raudona, akys išsipūtę. Galvoja reik parodyt draugiškuma, pasisveikint:
– Labas. Aš Petras. Ką darai?
– Labas. Aš Jonas. Kakoju…

***

Petriukas grįžo su mokytojos rašteliu iš mokyklos: „Petriukas smirda. Jį reikia prausti.“ Tėvai įrašė atsakymą: „Petriuko nereikia uostyti. Petriuką reikia mokyti.“

***

– Ar daug žmogui reikia iki laimės?
– Ne, kartais užtenka išeiginių..

***

Jaunas anglas vėlų vakarą Prancūzijoje ateina į viešbutį ir prašosi nakvynės.
– Žinote, mesje, pas mus viskas užimta, išskyrus vieną tamsų ir nepatogų kambarį palėpėje.
Nenakvos gi jis gatvėje – nusprendė išsinuomoti. Rytą jo klausia, kaip išsimiegojęs.
– O, puikiai, mesje!
– Mes tik užmiršome jus perspėti, kad tame kambaryje gulėjo mirusi prancūzė…
– Šit kaip? O aš maniau, kad tai gyva anglė…

***

– Ar galima Klausui patikėti paslaptį?
– Žinoma, jam prieš trejus metus pakėlė atlyginimą, o jo žmona iki šiol to nežino

***

Tėvas klausia Petriuko:
– Na, kaip tavo naujoji mokytoja?
– Nu, labai graži, blondinė. Tik yra viena bėda…
– Kokia, sūnau?
– Mūsų metų skirtumas labai didelis.

***

Vaikų darželyje piešimo pamoka. Mokytoj prieina prie Petriuko, kuris įnirtingai kažką maliavoja:
– Ir ką gi čia pieši?
– Dievą.
– Bet juk niekas nežino kaip jis atrodo…
– Tuoj sužinos…