Apie jaunuolius, šokius ir statybininkus

2000 metai. Mokykla. Pamokos metu mokytoja kreipiasi į vaikus:
– Vaikučiai, dabar 2000 metai. Ar jūs nenorėtumėt pasvajoti, kas kokiais metais norėtų gyventi?
Onytė pakelia ranką:
– Aš tai labai norėčiau gyventi 3000 metais.
Mokytoja:
– Kodėl gi?
– Matot, tada žmonės atostogauti skraidys kosminiais laivais į kitas planetas, bus labai įdomu…
Mokytoja:
– Labai gerai. Kas dar nori pasisakyti?
Antaniukas kelia ranką:
– O aš norėčiau gyventi 2500 metais.
Mokytoja:
– Ir kodėl gi, Antanėli?
– Matot, 2500 metais tikriausiai visi žmonės turės savo lėktuvus, galės atostogauti, skristi su savo lėktuvais, į kokią tik nori Žemės vietą.
Mokytoja:
– Labai įdomu. Na, kas dar nori pasakyti?
Petriukas sako:
– O aš norėčiau gyventi 2000 metais.
Mokytoja:
– Tai kad dabar ir yra 2000 metai.
Petriukas:
– Bet ar gi čia gyvenimas?…

***

Miesto gatvėmis didžiuliu greičiu skrieja „poršas“. Vairuoja naujasis lietuvis, patenkintas. Na, policininkai pamatę, iškart ima vytis. Vejasi vejasi…. Kažkaip netyčia „poršo“ vairuotojas pastebi, kad iš paskos važiuoja policininkai, ir nusprendžia sustoti.
Prie „poršo“ prieina policininkas, prisistato ir paprašo dokumentų. „Poršo“ vairuotojas paduoda dokumentus, policininkas pasižiūri ir sako:
– Tai ponas vairuotojau, tai jūs ką tik dvi sankryžas pervažiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Be to du kartus kirtote ištisinę liniją. Ir, gaila kad nespėjom pamatuot, tačiau jūs akivaizdžiai viršijote leistiną greitį.
Vairuotojas:
– Tu, žalias, tu paklausyk, aš dėl raudonos šviesos – nesiginčiju. Reikia – be bazaro sumoku. Bet jei greičio nematavot, tai už greitį aš nemokėsiu. O jei už greitį nemokėsiu, tai ir už linijas nemokėsiu! Nes tokiu greičiu važiuojant visos punktyrinės kaip ištisinės atrodo…

***

Jauna turistė Afrikoje kalbasi su gyvačių gaudytoju:
– Sakykite, ponas gaudytojau, ar tikrai ta jūsų profesija tokia pavojinga?
– Che, tai gi ne grybus renku… Gyvates gaudau!
– O ką jūs darote, jei jums gyvatė įgelia?
– Che, tai aš pasiimu peilį, prapjaunu įkąstą vietą, ir iščiulpiu nuodus.
– O kas būtų, jei jūs netyčia atsisėstumėt ant gyvatės, o jinai jums įkąstų?
– Hmmm… Tada aš sužinočiau, kas yra mano tikrieji draugai…

***

Priėmė diedukai jauną porą vienai nakčiai pernakvoti. Paguldė gretimam kambary, bet duris paliko praviras – cekava paklausyt, ką jaunimas veikia.
Sugulė abudu, diedukas su bobute, ir klauso. Girdi šnabždesį:
– Vieną koją pakelk… Nu? Pakėlei? Dabar antrą pakelk… Nu? Tai dabar stumk, stumk… Nu? Ar lenda?… Pasisuk šonu… Vo vo vo… Taip taip taip… Atsargiai, neskubėk, neskubėk… Va va… gerai gerai…
Ryte prabunda diedukai – stalo nebėr…

***

Sugalvojo Petka nueiti į šokius. Nueina pas Čepajevą ir sako:
– Vasilijau Ivanovičiau, būk geras, paskolink savo naujus batus.
Čepajevas:
– Nu ne. Tu dar suplėšysi. Aš jų pats dar nė karto nedėvėjau.
Petka:
– Vasilijau Ivanovičiau tikrai nesuplėšysiu. Saugosiu kaip savo akį. Paskolink, būk geras.
Čepajevas:
– Nu žiūrėk, Petka, suplėšysi – užmušiu!
Petka pasiėmė batus, išsiblizgino kaip veidrodį! Atėjo į šokius, iškvietė pirmą pasitaikiusią Marusią ir šoka. Šoka jiedu, o Petka vis koją Marusiai po sijonu kiša. Batai juk kaip veidrodis! Pakiša jis koją ir sako:
– Marusia, aš žinau, kokios spalvos tavo kelnaitės.
– Nu? Kokios?
– Žalios.
Marusia tik brinkt ir apalpo.
Petka iškar pribėgo prie Natašenkos ir iškvietė ją šokti. Šoka ir sako:
– Natašenka, aš žinau kokios spalvos tavo kelnaitės.
– Nu? Kokios?
– Geltonos.
Natašenka tik brinkt ir apalpo.
Petka iškvietė Anką. Šoka ir sako:
– Anka, aš žinau kokios spalvos tavo kelnaitės.
– Nu kokios?
Petka:
– Tuojau pažiūrėsim.
Pažiūrėjo Petka ir … apalpo!
Anka tuojau vandens atnešė, atgaivino. Petka pramerkia akis ir klausia:
– Anka, o kokios spalvos tavo kelnaitės?
– Tai kad aš, Petka, šiandien be kelnaičių…
Petka:
– Ačiū Dievui! Galvojau – batai suplyšo!

***

Susilažino Lietuvos ir Amerikos statybininkai kas greičiau namą pastatys. Pasirašė jie lažybų sutartį – kas laimės, tam atitenka 1 mln dolerių. Prasidėjo varžybos. Amerikonai pas save Amerikoj stato, lietuviai pas save, Lietuvoj. Ir visą laiką keičiasi informacija apie darbus.
Praėjo mėnuo.
Lietuviai gauna telegramą: „Dar 10 dienų ir mes baigsim statyti.“
Tuo pačiu metu amerikonai taip pat gauna telegramą iš lietuvių statybininkų: „Dar 10 leidimų ir mes pradedam!“.

***

Alaus bare prie bokalų sėdi du vyrai.
Vienas sako:
– Žinai, Jeronimai, turiu namie nuostabų gyvūną – kiaulę.
– Ir kuo gi ta kiaulė tokia nuostabi?
– Tai kad ji man du kartus gyvybę išgelbėjo.
– Tikrai?
– Pirmą kartą aš į tvenkinį įkritau, tai ji mane ant kranto ištraukė. O kitą sykį užsidegė mano namas. Tai ta kiaulė mane, mano žmoną ir vaikus iš liepsnų išnešė.
– Negali būti!?
– Kaip tai negali būti? Va nuotrauka – pasižiūrėk.
Jeronimas pasižiūri į nuotrauką:
– Nu… Tikrai. Tikra kiaulė. O kodėl ji be vienos kojos? Gal per tuos gelbėjimus koją prarado? Ar per pirmą, ar per antrą?
– Nei per pirmą, nei per antrą… Negali gi tokio gero gyvūno iškart viso suvalgyt…