Apie vaiduoklį, dešimtokę ir kiti

Grįžta vyras namo. Vaikai maži dar. Petriukas ir Marytė sako tėvui:
- Tėveli, tėveli, pas mus namuose vaiduoklis yra!
- Koks vaiduoklis, baikit, vaikai, juk žinot vaiduoklių nebūna!
- Tėveli, jis dabar pas mamytę, miegamajame į spintą pasislėpė, baisus vaiduoklis.
Vyras iškart tik begte į kambarį, atidaro spintą:
- Jėzau, Jeronimai, tu nuogas visas, draugas geriausias... Jeronimai, mes gi su tavimi jau 20 metų draugaujam, kiek aš tau padėjau: ir remontą padėjau daryt ir mašiną padėjau sutvarkyt, ir pinigų paskolindavau... O tu, o tu ateini į mano namus ir mano vaikus gąsdini...

Grįžta vyras namo, žiūri žmona guli su meilužiu ambalu. Vyras pasiutęs:
- Jeigu turėčiau peilį, aš tave papjaučiau... Jeigu turėčiau ginklą, aš tave nušaučiau...
Ambalas pasisuka ir sako:
- Turi ragus, užbadyk...

Ateina dešimtokė pas tėvą:
- Tėti, man vienas vaikinas pasakė, kad mano apdaila nebloga, didelis bamperis ir kad būtų įdomu pažiūrėti, kas yra po kapotu... Ką tai reiškia?
- Tu jam perduok, kad tau dar garantinis, o jeigu jis sugalvos pažiūrėti po kapotu ir pamatuoti alyvos lygį, aš jam duslintuvą praplatinsiu iki neregėtų matmenų...

Petras, važiuoja su savo papūga į Italiją. Muitinėje tarnautojas praneša, kad už papūgą turi būti sumokėtas mokestis.
- Kokio dydžio tas mokestis? - klausia žmogelis.
- Priklauso nuo to, kokią papūgą vežatės: už gyvą teks sumokėti šimtą eurų, už iškamšą - tik penkis.
Į tai papūga vos girdimu balsu veblena:
- Petrai, tik nepadaryk dabar kokios kvailystės...