Ilgiausi apie lažybas, naująjį rusą, mokyklą

Veiksmas centriniame Kanados banke. Įeina sena, sena bobulytė paskui save
tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? – prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nuzvelgė
lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą, – atsako senoji.
Kliento noras – įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko
aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos bei lagamino prispaustą
bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, – porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais
jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi – bobulė sena, gal banko tvarkos nežino
ar tiesiog nepasitiki – reik pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? – klausia prezidentas.
- 164 tukst. dolerių. – atsako senoji.
- O!!!
- Taip, 164 tūkst. grynais, – bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? – stebisi prezidentas ir ji jau smalsumas kutena, – iš kur pas jus tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek
užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi pinigai išlošti, – šypsosi bobulė
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! – nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? – stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui lažinames iš 25 tukst. dolerių, kad pas jūsų kiaušiniai paplokšti, – siūlo bobule.
- Kaip paplokšti, – juokiasi prezidentas, – čia nesąmonė, taip negali buti.
- Lažinames? – neatlyžta bobulė, – iš 25 tūkst. dolerių.
- Na gerai, – juokiasi prezidentas, – man 25 tukst. dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau kokie mano kiaušiniai.
- Tvarkoj, – sako bobulė, – tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas oficialiai sutvarkyti?
- Kodėl gi ne? – patenkintas prezidentas, – palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia
gali būti, kad taip lengvai 25 tukst. dolerių užsidirbtų? Nusimauna kelnes,
atsistoja prieš veidrodį. Ir taip žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip
kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados banko prezidento kabinetą įeina vakarykstė bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Kaip įrodymą prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo tarpu bobulytės advokatas aukštelninkas virsta antgrindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis? – visi puola gaivinti advokatą.
- O aš, – atsipeikėjęs pralemena advokatas, – su ta bobule lažinausi iš 100 tūkst. dolerių, kad ji Centrinio Kanados banko Prezidentui už kiaušinių palaikys!!! 

***

Sėdi dviese - paniurę, su skaudančiom galvom.
- O paskui kur mes ėjome?
- Namo.
- Na, grįžome namo...
- Ne iš karto. Iš pradžių užsukome į baldų parduotuvę.
- Taip?.. O ko? Ar aš norėjau ką nors nusipirkti... ar?
- Ką ten pirkti! Jūs norėjote nusirengti ir viską sukabinti jų spinton.
- Na?
- O jie neleido.
- Na?
- Na, ten jūsų dantis liko.
- Taip?.. (Čiupinėja.) Žiūrėk tu man! O rankove kur?
- Muziejuje.
- Ką?
- Pas juos stovėjo lova, dar carinė, ko gero. Jūs mėginote ją pasikloti.
- O kodėl visa tai mėlyna?
- Jie protokola norėjo surašyti, o jūs neleidote.
- Na, ir kas?
- Na, ir visą jų rašalą išgėrėte.
- Aha... Na, ačiū, aiškėja. (Išsitraukia iš kišenės lempučių ir balionų girliandą.) Tikriausia dar ant eglutės užlėkiau?
- Kad ne... Nūnai vasara.
- Taip?.. O čia dar raidės kažkokios... Jaučiu, spaudžia. (Ištraukia raides "GASTRO".)
- Tikriausiai reklama... Su kažkuo susiginčijote, kad jūs alpinistas.
- Koks aš alpinistas!
- Argi supaisysi? Jūs vokiškai kalbėjote.
- Vokiškai?.. Ir vokiečiai mane suprato?
- Tikriausiai... Jie irgi rusai, be to, išgėrę.
- Taip?.. O tu kas toks?
- Šiaip... Vytia.
- Vytia?.. O ką, gal mes su tavim vienoje mokykloje mokėmės?
- Ne...
- Gal drauge dirbome?
- Ne... Mes tik vakar susipažinome.
- A... Tu Kostia?
- Ne, Vytia.
- Na, gerai... Pasilinksminome, metas į darbą.
- Nereikia. Jūs metėte darbą.
- Kada?
- Vakar. Jūs užėjote pas direktorių į namus...
- Ir tu ėjai?
- Na, taip... Aš gi jums pinigų paskolinau.
- Daug?
- Keturiasdešimt rublių. Jūs juos savo draugams atidavėte.
- Kokiems draugams? Tu juos atsimeni?
- Ne... Stotyje... Jie rengėsi išvažiuoti.
- O aš - ką, juos išlydėjau?
- Aš maniau, kad jie jus išlydi. Pirma jūs įsėdote į vagoną - jie jus išbučiavo, paskui jie įsėdo - jūs visus bučiavote...
- O traukinys - kur išvažiavo?
- Taigi greitai išvažiavo...
- Na, gerai... Pabandysiu namo. (Keliasi, ištraukia raides "NOMAS".)
- Ką jums namie veikti? Žmonai pasakėte, kad išeinate pas Ziną.
- Pas kokią dar Ziną?
- Nežinau. O jūsų daiktus pernešti padėjau aš drauge su milicininku.
- Su milicininku?
- Na, kuriam jūs lopšį nuplėšėte...
- Su vaiku buvo?
- Su motociklu.
- Na, gerai, aš vis dėlto eisiu... Aš pieno turėjau nupirkti.
- Kaipgi jūs eisite?
- Ačiū, kad priglaudei. Kiek aš galiu pas tave sėdėti?!
- Pirma, jūs visai ne pas mane sėdite, o antra - kiek duos, tiek ir sėdėsite. Tai jau nebe nuo mūsų priklauso!

***

Pirmos klasės mokytoja turėjo problemų su vienu klasės mokiniu. Ji paklausė, kas jam yra ir kodėl jis taip elgiasi? Petriukas pareiškė:
- Aš per protingas, kad mokytis 1-oje klasėje. Mano sesė mokosi 3-ioje, o aš daug už ją protingesnis, todėl turėčiau eit į trečią klasę. To mokytojai buvo per daug ir ji nusprendė nuvest Petriuką pas direktorių. Kol Petriukas laukė sekretoriate, mokytoja paaiškino direktoriui susiklosčiusią situaciją. Išklausęs direktorius panoro susitikti su mokiniu ir užduot jam porą klausimų, jei jis sugebės atsakyti galės eit į 3-čią klasę, jei ne, turės likti 1-oje ir nekelt jokių rūpesčių. Mokytoja sutiko ir pakvietė Petriuką atlikti testą. Direktorius:
- Kiek yra 3x3?
Petriukas:
-Devyni.
-Kiek bus 6x6?
-36.
Ir Petriukas atsakinėjo į visus direktoriaus užduotus klausimus į kuriuos
trečiaklasis turėtų žinoti atsakymus. Direktorius pažiūrejo į mokytoją ir pasakė
manąs, jog Petriuką galima pervesti į trečią klasę. Bet mokytoja neatlyžo ir
pati nusprendė užduot pora klausimų Petriukui.
Direktorius ir Petriukas neprieštaravo (čia viskas ir prasidėjo)
Mokytoja:
- Ką karvė turi keturis, o aš tik du?
Petriukas po akimirkos:
- Kojas.
- Kas pas tave yra kelnėse ko nėra pas mane?
- Kišenės.
- Kas įdedama kietu ir rožiniu, o ištraukiama minkštu ir lipniu?
Direktorius jau norėjo sulaikyt Petriuką nuo atsakymo, bet kol jis spėjo:
- Kramtoma guma,- atsakė Petriukas.
- Ką vyras daro stovėdamas, moteris sėdėdama, o šuo ant trijų kojų?
Direktorius išsprogdino akis, o Petriukas:
- Paduoda delną.
Mokytoja: - Dabar dar užduosiu porą klausimų iš serijos "kuo esu".
Petriukas:
- O.K.
- Įstatai į mane savo ramstį, pririši mane, aš drėgstu greičiau nei tu?
- Palapinė - atsako Petriukas.
Mokytoja:
- Pirštas įeina į mane, žaidi manimi kai tau nuobodu, pabrolys turi mane pirmą?
Direktorius stebi viską su nerimu, matosi, kad jis įsitempęs...
Petriukas:
- Vestuvinis žiedas.
Mokytoja:
- Būnu įvairių dydžių, kai blogai jaučiuosi, drėgstu ir teku, kai mane išvalai,
jaučiusi gerai?
Petriukas:
- Nosis.
Mokytoja nerimsta:
- Na ir paskutinis klausimas. Turiu kietą kamieną, mano galas skeltas, mėgstu
šaudyti?
- Strėlė.
Direktorius atsikvėpė su palengvėjimu:
- Siųskit Petriuką ne į 3-ią klasę, o į universitetą. Aš pats į paskutinius
klausimus nežinojau atsakymų.

***

Viena šeima niekaip negalėjo susilaukti vaikų, todėl nutarė pasinaudoti vyro, teikiančio apvaisinimo paslaugas, pagalba. Tą dieną, kai turėjo ateiti apvaisintojas, ponas Fosteris tarė savo žmonai:
- Aš išeinu. Tuojau turėtų ateiti tas vyras.
Po pusvalandžio visai atsitiktinai į duris paskambino fotografas, darantis vaikų nuotraukas. Jis, eidamas pro šalį, nutarė ir čia
pasiūlyti savo paslaugas:
- Labas rytas, ponia! Jūs manęs nepažįstate, bet aš čia atėjau...
- O, tik nereikia aiškintis, aš jūsų jau seniai laukiu, -- tarė ponia Foster, įleisdama svečią.
-Tikrai? -- Nustebo fotografas. -- Labai puiku! Mano darbo sritis-vaikai.
- Tai ir yra, ko aš ir mano vyras tikėjomės. Prašom sėstis, tai kur mes pradėsim? -- paklausė sumišusi ponia Foster.
-Viską palikite man. Paprastai aš darau du kartus vonioje, vieną antsofos ir, ko gero, porą kartų lovoje. Kartais svetainės grindys tam irgi puikiai tinka, čia galima gerai išsiplėsti.
-Vonia ir svetainės grindys?! Nenuostabu, kad mums su Hariu nepasisekė.
-Matot, ponia, niekas iš mūsų negali garantuoti geros kokybės kiekvieną kartą. Bet jei mes pabandysime keletą skirtingų pozų, ir iš šešių ar septynių kampų, neabejoju, kad rezultatais
jūs būsite patenkinta.
-Aš tikiuosi, kad mes greitai visa tai
atliksime? -sušnibždėjo ponia Foster.
-Mano darbas, ponia, reikalauja laiko. Žinoma, galėčiau spustelt ir viską atlikti per 5 min, bet jūs nusiviltumėte.
-Argi to nežinau! -- sušuko ponia Foster.
Fotografas atsidarė lagaminėlį ir išsitraukė aplanką su vaikų nuotraukom..
-Šita daryta ant autobuso stogo Londono centre.
-O Dieve! – sušuko Foster, šluostydamasi prakaitą.
-O va šie dvyniai kažkaip atsitiktinai pavyko, nes su jų motina buvo sunku dirbti. Ji nuolat klykė ir rėkė, sunkiai galėjau susikoncentruoti.
-Ak štai
kaip. – tarė Foster.
-Taigi ponia, jei jūs pasiruošusi, išsitrauksiu trikojį ir
galėsim pradėti.
-Trikojį? – išsigando Foster.
-O taip, aš naudoju trikojį pasidėti savo Canon'ui. Jis per didelis nulaikyti, kai pradedu savo darbą. Ponia, ponia!
O Dieve, ji nualpo! 

***

Ankstus šeštadienio rytas. Petras, neseniai grįžęs iš po penktadienio, bando užmigt, troškulys kankina, o čia tėvas įgriūna į kambarį ir sako:
- Kelkis, eisim žolės šienaut.
- Nieko nebus, - sako Petras, - nešienausiu, miego noriu.
Tėvas pagaliu per kuprą:
- Kelkis, parazite, ir viskas.
Nu, atsikėlė Petras, nueina su tėvu į pievą. Dar nei nepradėjęs šienaut, sako tėvui:
- Žinai, diena bus karšta - einu namo, atnešiu atsigert.
Na, tėvas pagalvojęs sako:
- Eik.
Parėjo Petras namo ir sako motinai:
- Tėvas prašė valgyt padaryt, labai išalko.
Nu, motinai tėvas liepė, reiškia reikia. O Petras, atėjęs į lauką, tėvui sako:
- Einam namo, motina valgyt padarė.
Nu, tėvui liepė motina, reikia eit. Grįžo abu namo, o sūnus ir sako:
- Tėvai kaip gerai būtų prie koldūnų buteliukas koks... Gal tada ir darbas geriau eisis.
Nu, tėvas ir sako:
- Eik pas kaimyną, paimsi skolon vieną puslitrį.
Nulėkęs pas kaimyną sūnus anam ir sako:
- Duok du butelius, kitaip pasakysiu, kad su mano motina miegi. Tai ateis tėvas papjaus.
Kaimynas išsigando ir davė du butelius. Sūnus grįžo namo ir sako tėvui:
- Eik, kaimynas prašė, kad kiaulę papjautum.
Nu, kaimynas prašė, reikia padėt žmogui. Už peilio ir eina per pievą, o kaimynas, pamatęs pagalvojo: "Pardavė vaikis.Šakės..." Ir per kitas duris iš namų miškan. Atėjo tėvas pas kaimyną, ant kiemo nieko nėra. Žiūri - kiaulė po kiemą laksto. Nu tai tas tik šmaukšt ir po kiaulės. Eina namo su
kruvinu peiliu, o sūnus ir sako mamai:
- Pasakiau tėvui, kad su kaimynu miegi, tai jis nuėjo jo papjauti. O, žiūrėk, pareina su kruvinu peiliu.
Motina išsigando ir irgi pro duris ir miškan. Grįžo tėvas ir klausia Petro:
- Tai kur motina?
Tas ilgai negalvojęs:
- Su kaimynu į mišką pabėgo, kol tu kiaulę jam pjovei.
Pasiuto tėvas už to pačio peilio ir į mišką. Sėdi Petras, koldūną įsimeta burnon, 50 g išgeria ir sako:
- Sakiau, kad žolės nepjausiu, reiškia nepjausiu.

***

Viskas prasidėjo šiandien mokykloje per ilgąją pertrauką. Kaip visada einu parūkyti. Grįžtu neparūkęs ir šuns išmatose išvoliotas. Nueinu į valgyklą, nusiperku kolos ir atiduodu ją geriausiam savo draugui, kad šiandien nemuštų. Prisiklijuoju užrašą ant nugaros "SPIRK MAN", kad tik kas atkreiptų į manę dėmesį. Einant koridoriumi sutikau merginą su mini sijonėliu ir maikute ant kurios užrašyta "Baby one more time...", man jos iškarto pagailo, susimasčiau kelinto kūdikio mergina laukiasi. Begalvodamas nepastebėjau kaip ji atsidūrė priešais mane ir pasakė:
- Labas, aš Rasa,esu naujokė. Gal galėtum aprodyti mokyklą?
- Žinoma, - pasakiau vargšelei ir pagyriau jos gražią figūrą. Ji nusišypsojo ir paėmė mano, nuo porno filmų užgrūdinta, dešiniąją ranką. Beeidamas pastebėjau, kad visi žiūrėjo į Rasą. Matyt, ir jiems jos pagailo. Prie mūsų pribėgo geriausias mano draugas ir netikėtai grąžino kolos buteliuką bei padavė 20 litų. Pagalvojęs, kad jam pasimaišė, pasiūliau merginai atsigerti.
- O tu krūtas..-sako mergina. Nesupratęs ką ji turi omeny tiesiog linktelėjau galva.
- O kur čia tualetas? - paklausė Rasa. Nuvedęs ją, parodžiau pirštu į liuksą esantį šalia mokytojų kambario.
- Gal užeisi kartu? Man kažkodėl labai silpna.
Susirūpinusiu žvilgsniu apžiūrėjęs ją, mintyse sukalbėjau Tėve mūsų, kad tik merginos kūdikiui nebūtų nieko nutikę. Įėjusi ji atsisėdo ant palangės ir meiliai nusišypsojusi sukryžiavo kojas. Supratęs užuominą pasijutau nepatogiai.. Vargšė Rasa nesulaiko šlapimo! Nusisukau ir liepiau jai atlikti ką norėjusi. Po kelių akimirkų girdžiu žingsnius lėtai einančius prie manęs ir tyliai šnabždantį balselį:
-Paimk mane, paimk...- Ir kaip aš apie tai anksčiau nepagalvojau? Nusistebėjau savo bukumu. Pakėlęs ją nunešiau link palangės ir švelniai paguldžiau...Tada numoviau jai sijoną, kelnaites bei liepiau praskėsti kojas. Jau buvau pasiruošęs priimti kūdikį. Tačiau suskambėjo skambutis, o kadangi mokslai svarbiausia pasakiau, kad nieko negaliu padėti ir nubėgau klasės link.

***

Važiuoja naujasis rusas su 600-ju mersedesu siauru miško takeliu. Jam iš priekio atvažiuoja kitas naujasis rusas su tokiu pat 600-ju mersedesu. Sustojo jie vienas prieš kitą, keliukas siauras, prasilenkt nėra kur. 
Vienas langelį nuleido, kitas irgi. Pirmasis išlindo ir sako: 
- Tu, šitą, atgal pavaryk! 
Antrasis išlindo ir atsako: 
- Tu pats, šitą, atgal pavaryk. 
Pirmasis: 
- Ne, nu negi nematai, kad pas mane 600-sis mersas? 
Antrasis: 
- Pas mane irgi 600-asis mersas. 
Pirmasis: 
- Tu, šitą, kalianas, baik. Pas mane visi langai elektriniai, visur automatika. 
Antrasis: 
- Tu, šitą, kalianas irgi baik. Pas mane irgi visur automatika. 
Pirmasis: 
- Tu, šitą, kalianas, žinai, kad mano kostiumas iš Versači? 
Antrasis: 
- Tu, kalianas, žinai, kad ir mano kostiumas iš Versači? 
Pirmasis: 
- Tu, šitą, pažiūrėk, pas mane laikrodis - roleksas. 
Antrasis: 
- Tu, šitą, pažiūrėk, ir pas mane - roleksas. 
Pirmasis: 
- A už tai aš sveriu 120, ponial? 
Antrasis: 
- Aš irgi lygiai 120. 
Na ir stovi abudu. Nė vienas iš kelio nesitraukia. Staiga pirmasis įjungia atbulinę pavarą, pavažiuoja atgal ir praleidžia antrąjį. Tas pravažiuodamas, kai langai susigretino, klausia: 
- Klausyk, kalianas, o ko tu pasitraukei? Taigi sveriam vienodai, kostiumai irgi vienodi... 
Pirmasis: 
- Ne... Tu daugiau sveri negu aš. 
Antrasis: 
- Taigi sakei kad po 120? 
Pirmasis: 
- Ne. Tu daugiau, nes aš ant tavęs dėjau...