Ji pastebėjo senyvo amžiaus moterį, kuri valo savo tėvų kapą. Ji pasislėpė, o kai ją nusekė, sužinojo, ką slėpė daugelį metų!
Marija, gyvenanti mažame miestelyje, nuo vaikystės buvo įpratusi reguliariai lankytis savo tėvų kapuose. Po daugelio skaudžių netekčių, kai neteko tiek šeimos, tiek mylimo vyro ir dukters, kapinės jai tapo paguodos vieta, kur galėjo prisiminti ir jausti ryšį su artimaisiais. Vieną dieną, eidama link tėvų kapo, ji pastebėjo, kad kažkas jau sutvarkė kapą. Nustebusi pamatė senyvą moterį, kuri atidžiai ir rūpestingai traukė piktžoles.
Nors iš pradžių Marija nusprendė neįsikišti, jos smalsumas nugalėjo – ji pasislėpė ir stebėjo moterį iš tolo. Grįžusi namo, Marija negalėjo liautis galvojusi apie paslaptingąją moterį, įsivaizduodama, kad galbūt tai jos tėvo praeities meilužė ar sena pažįstama. Galiausiai, po metų, ji vėl susidūrė su nepažįstamąja kapinėse ir išdrįso paklausti, kodėl ji tvarko jos tėvų kapą. Paaiškėjo, kad moteris, vardu Lidija, buvo Marijos pusiau sesuo, apie kurią Marijai niekada nebuvo pasakoję.
Tai buvo likimo dovana abiem moterims – nuo šio susitikimo jos pradėjo užpildyti dešimtmečių atotrūkį, dalintis praeities prisiminimais ir naujais ryšiais, sukurdamos šeimos jausmą, kurio abi buvo ilgai netekusios.