Juokingų anekdotų rinkinys

2013-05-03

Bare sėdi du bičiuliai. Vienas jų lieja savo širdį:

- Įsivaizduoji, kaskart kai išgeriu, stengiuosi pareiti į namus kuo

tyliau. Batus nusiaunu dar laiptinėje, ant pirštų galiukų nusėlinu į

vonią, ten nusirengiu ir nekvėpuodamas slenku į miegamąjį. Bet manoji

vis vien pabunda ir kaip pradeda baubti!

Bičiulis draugiškai tapšnoja jam per petį:

- O tu pabandyk keisti taktiką! Žinai, kaip aš elgiuosi? Triukšmingai

įgriūvu į namus, koja atsidarau miegamojo duris, virstu it maišas į

lovą, žnybu žmonai į užpakalį ir staugiu tiesiai jai į ausį:

- NU KA, DABAR TAI PASIP***M !!!!!

- Ir ji, įsivaizduok, dar nė karto nepabudo!

Raudonkepuraitė raudonu dviratuku važiuoja per mišką pas senelę. Ją pasiveja vilkas, parverčia, sulaužo dviratį ir jau ės, bet čia iš krūmų išlenda būrys medžiotojų ir nutaikę į vilką savo šautuvus sako:

– Ką čia darai, greit suremontuoji dviratį.

Vilkas kažkur susiranda svarkę, suvirina dviratuką, ir po kiek laiko Raudonkepuraitė vėl važiuoja savo raudonu dviratuku per mišką. Kur buvęs, kur nebuvęs ją vėl pasiveja vilkas, vėl parverčia, sulaužo dviratį ir pasiruošia ėsti. Tačiau prisistato tie patys medžiotojai ir vėl liepia vilkui remontuoti dviratį. Ir vėl Raudonkepuraitė važiuoja per mišką dviračiu, ir vėl ją pasiveja vilkas, parverčia....

Galiausiai Raudonkepuraitė pasiekia senelės namus. Įeina į vidų ir klausia:

– Senele senele, o kodėl tavo akys tokios raudonas

– Nuo svarkės.

Plaukia Nojaus laivas, pilnas gyvulių - visų tvarių po porą - ir žmonių - gausi Nojaus šeimyna. Laivas diiidelis, sausakimšas, aplink - pasaulinis tvanas, sausumos nėr ir nenusimato artimiausiu metu. Plaukia taip jau mėnesį, tada pas Nojų ateina jo vyriausiasis sūnus.

- Tėve, - sako, - mes turime problemą. Tie visi gyvuliai, kurių pilnas laivas... Jie šika! Ir jų išmatos jau padengė visą denį, žmonės eidami paslysta, du jau iškrito už borto. Reikia kažką daryti.

Nojus atsako:

- Man reikia pasitarti su Dievu.

Užsidaro savo kajutėje, pamedituoja pusvalandį, grįžta pas sūnų.

- Ne, Viešpats man nedavė jokių papildomų nurodymų. Mes plauksime toliau.

Plaukia, vadinasi, tas "Titanikas alfa version" taip dar mėnesį. Pas Nojų ateina vidurinysis sūnus.

- Tėve, - sako jis, - padėtis darosi nebekontroliuojama. Mėšlo ant denio jau iki kelių. Smarvė tokia, kad kvėpuoti neįmanoma.

- Aš pasitarsiu su Jahve, - sako Nojus. - Viskam yra Jo valia.

Užsidaro kajutėje, grįžta po pusvalandžio.

- Ne, sūnau, Dievas man nedavė ženklo. Mes lauksime.

Praeina dar mėnuo. Ateina pas Nojų jo jaunėlis.

- Tėve, blt, šitoj su3,14stoj geldoj šūdo jau iki juosmens. Žmonės šokinėja už borto ir plaukia šalia laivo, nes taip lengviau. Gal jau laikas ką nors daryti net nelaukiant Dievo ženklo?

- Nesinervink, - sako Nojus. - Man reikia pasimelsti.

Po pusvalandžio Nojus grįžta, linkteli sūnui, išeina ant denio ir paskelbia vo vseuslyšanje:

- Dievas man atsiuntė žinią. Mes kuopsime laivą!

Visi džiaugsmingai čiumpa po bliūdą ir pradeda semti mėšlą ir mėtyti jį už borto. Procesas trunka gerą savaitę, bet galų gale laivas atlaisvinamas nuo mėšlo.

Tuo tarpu visas tas šūdas liko plūduriuoti jūros paviršiuje. Plūduriavo jis taip plūduriavo, o po keletos tūkstančių metų jį atrado Kolumbas.

Vieną šeštadienio vakarą žmona padavė vyrui šilkinę virvę ir tarė:

- O dabar surišk mane ir daryk viską, ką tik nori.

Vyras ją surišo ir išėjo su draugais gerti alaus.

Numiro du žmogeliai. Nu laukia jie prie Rojaus vartų savo eilės. Pas vieną - butelis.

Tas ir sako:

-Klausyk, išgeriam tą butelį, bo pro vartus nepraleis.

Nu sedi, geria. Atskrenda trečias:

-Vyrai, įpilkite.

Įpila. Tas išgeria ir nuskrenda.

Vyrai gužteli pečiais ir toliau geria. Tik vėl pradėjo, vėl tas tipas atskrenda:

-Vyrai, įpilkite.