Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo koridoriuje ir stebėjo
gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko aktyviai, bet jai
nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie Gražinos
priėjo pats Direktorius - dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs
administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių
abejonių. Jis maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to,
žodis prie žodžio, pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net
sustingo iš netikėtumo, lyg žaibo trenkta!
'Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis
tiesiog nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš
ne tokia... O kokia ?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą!
O jeigu jis supyks ir neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš
darbo atleis? Kur aš tada rasiu kitą tokį darbą, kur pats direktorius
siūlo su juo kavos atsigerti? O jeigu sutiksiu, kas tada? Pagalvos -
sutinka su viskuo... O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia - neparodyti
tiesiai šviesiai. Visos padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką
pasakys bendradarbiai, o ypač - bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių
dalykų prišnekės... Jokioj pirty po to nenusiplausi, joks Head&Shoulders
nepadės. Etiketę priklijuos - bjauriau už bet kokias pleiskanas... Na,
sakykim, eisiu! O kas mokės už kavą? Jeigu jis, tai jau reikš, kad aš
jam lieku skolinga, kažkuo įsipareigojau. Jeigu aš - tada geriau iš viso
neiti, nes pinigų užteks tik arbatai. O po kavos, kažin, jis mane
palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki kieno namų? O kas, jeigu iki
buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar atsakyti? Kaip visiems -
eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne, ne... Direktorius,
vis dėlto... Reikėtų kažkaip mandagiau, literatūriškai. Na, ką jūs, aš
ne tokia, nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia
švelniau... Bet būtinai reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų
oficialūs. Atleiskite, bet man reikia eiti namo, mano Marius
nemaitintas. Tegu paskui laužo sau galvą, kas tas Marius - katinas ar vyras.
Visos šitos mintys šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per
sekundės dalelytę, kaip kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai
formulavo atsakymą, kai akys viliūkiškai sublizgo, o lūpos
intriguojančiu pusbalsiu pasakė:
- Aš sutinku. Važiuokim pas mane. Turiu 'Jacobs', muzikos pasiklausysim.
'Na, nieko sau!!!' - darbinių problemų pritvinkusios smegenys
karštligiškai analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą
savaitę reikia galvoti, iš kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai
kontorai atlyginimus už birželio mėnesį, o dar 'Mersas' kažko barškėti
pradėjo, o uošvė - kaip drakonas iš kiniečių pasakos, gyventi ramiai
neleidžia, vis matai jai pinigų trūksta, o vasarnamio statyba visai
sustojo, darbininkai užgėrė... O juk vos tiktai prieš porą minučių jis
nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau pakviesti jauną darbuotoją kavos,
kad pranešti nemalonią žinią, jog jai reikės ieškotis kito darbo, nes
bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt netgi padės jai, nes turi
pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?.. Pasakyti, kad negaluoju?
Pagalvos, kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O jeigu sužinos žmona...
Gal kol kas dar nereikia atleidinėti Gražinos iš darbo... Jauna,
perspektyvi... Na ir situacija!.. Po perkūnais, teisingai sako, kad kavą
gerti nesveika!