Laiškas iš kariuomenės tėvams

Brangi Mamyte, brangus Tėtukai! Man čia gera. Tikiuos, kad jūs, dėdė
Juozas, podė Liucė, dėdė Antans, teta Stasė, dėdė Prans, teta Bronikė,
dėdės Rička ir Vacius, Steps, Broniuks, Moncikė, Macijauckų Rimutė,
Zosikė, Stefa, Vanda su savo Zeniuku ir mano Zigmuks tai pat sveiki.
Pasakykit visiem, ka ta tarnyba yr superinis reikals. Nėr ka lygint su
mūsų Varputėnais. Tegu jie greičiau atvara užsirašyti, kol da te yr
vietų.

Iš pradž jaučiaus kvailai, mat iki šešių reik voliotis lovoj, tai
blemba net nepatogu.... Nei tau galvijų šert, nei karvių melžt, nei
mėšlo vežiot, nei krosnies kurt neverč... Pasakykit Vaciui ir
Stepukui, kad reik tik sava lovą paklot (prie to galim i priprast) ir
iki pusryčių kelis daiktus pavalyt. Visiem vyrukam kasdien reik
skustis, bet tai nėr baisu, nes yr karšts vanduo. Visą laik, bet kurią
valandą! Pasakykit mana Zigmukui, ka tik pusryčiai čia juokingi, tipo
europietiški. Prasti popieriai matyt toj Europoj, oi, prasti... Tik
viens kiaušins, pora permatomų riekelių kumpia i sūria. I da kažkokių
grūdų, kurių net vištos nelestų, su pienu. Nei tau bulbų, nei lašinių,
nei zacirkas! Laimei, bent duonos gali pasimt, kiek širdis trokšt
(todėl draugeliai mane Kepaliuku ir praminė...). Su pietum tai jau
bėdos nėr. Tiesa, porcijas vaikiškas kai daržely, ale tie miestiečiai
arba valga nedrūčiai, arba išvis mėsas net nelieč... Kiba jie kokie
ligoniai..? Tad ko nesuvalga, man ataneša, i tada jau gerai.
Tie miestiečiai išvis kažkokie keisti... Bėgiot tie lepūnėliai
nesugeb. Muštis taip pat... Mum če reik bėgiot su manta. Nu, kap pas
mumi namuos kožną rytą, tik be viedrų. Trumpiau. Kap nuo mūsų stubos
iki bažnyčios. Parbėgę tai jie tik akis pastata ir šnopuoja kaip
šernai. Nesuprantu ko jie apsivemia, da i su kraujais kartais. Juk tai
tik 5 kilometrai i da su dujokauke! Tad reik juos po to į kareivines
sunkvežimiu parvežt, nes iš jų jau jokias naudas. Per kovos pratybas
tik paspaudi tokį trupučiuką ...ir jau lūža kokia ranka! Matyt čia nuo
tas kavas, kur litrais lak, i da dėl tas mėsas, katros jie nevalga...!
Stipriausias pas mumi tai tokis Kazlauskas iš Alizavas prie Kupiškio.
Bet jisai tai 2 metrų ilgio ir sveria kokius 120 kilų, o aš tai vos
1,66 m ir gal 72 kg...mat priaugau trupučiuką nuo to gera kareiviška
maista...

O daba žiūrėkit, juokingiausias dalykas! Būtinai papasakokit apie tai
dėdei Ričkai, Broniui ir mana Zigmukui. Jau turiu pirmą medalę už
šaudymą!!! Ale žinokit nesuprantu, už ką... Tas juočkis balvons, kur
ant jų skyda nupaišyc, didelis kai kokia jaučia galva. I nejud visai,
ne taip, kai miške šernai ar kiškiai. Ir į tavi nieks nešauda, kaip
pas mumi broliai Šapalai per medžioklę iš sava berdankių. Kulipkos –
kai daina... i da patiem jų gamint nereik! Tik paėmei naujų, pakrovei
ir, jei nesi akls, pataikai nesitaikęs!

Mūsų seržanc kažko primena matiekos mokytoją Vyšniauckienę. Šnek, rėk,
nervinas be krašto, ir vis tiek nesuprasi, ko ans nori. Iš pradžių ant
manęs kažko užsisėda ir liepė vien su maike lakstyt per lietų po
aikštę. Ale kartą daviau čierką samagono, to, kur dėdė Prans atsiuntė,
tai vos kojų nepakratė. Lakstė visas raudons po tą aikštę, o po to
pusdienį šikinyke tūnojo. Kitą dieną prisakė man bonkę to Prana
samagona iki dugna išgert. Iškart visą. Nu i ką? I nieka! Samagons
gers, visai kai nuo vaikystės žinau. Seržanc tik akis pastatė, o daba
vis žiūr į mane kaip kažką įtardams, ale jau nustoja kabinėtis.

Pasakykit visiem, kad ta tarnyba yr superinis dalyks. Tegu greičiau
atvara užsirašyt, kol da yr vietų. Bučkiai visiems (ypač mano
Zigmukui)

Jūsų dukra Marytė