Kartais mažiausios rankos sukuria didžiausius jausmus.
Ši nuotrauka – ne tik apie darbą iš gamtos, bet ir apie širdį, kuri norėjo būti išgirsta. Berniukas, laikantis savo rankomis sukurtą kompoziciją iš medžio žievės, samanos, kankorėžių ir voveraičių skulptūrėlių – viską kruopščiai, su meile, su vaikišku užsidegimu sudėliojęs taip, kaip jam atrodė gražu.
Tačiau jo veidas – ne triumfo, o nusivylimo. Akys paraudusios, veide – nesupratimo ir liūdesio išraiška. Gal niekas nepagyrė? Gal praėjo pro šalį? Gal kažkas pasakė, kad tai „tik žievė su voverėm“?..
Bet tai nėra „tik“. Tai – mažas pasaulis, kurį jis sukūrė. Jis matė grožį, jautė džiaugsmą kurdamas – ir tikėjosi, kad kiti tai taip pat pajus.
Ši nuotrauka tapo simboliu – visų vaikų, kurie kuria, stengiasi, ieško pritarimo. Kartais viena šilta žinutė, vienas palaikymo žodis gali pakeisti vaiko tikėjimą savo talentu.
Pasaulis pilnas tokių kūrėjų. Jie tyliai laukia, kad būtų pamatyti. Šiandien mes galime būti tie, kurie pamatė.