Ji stovėjo viena purvynuose – bet žvakutės degė, nes močiutė nepamiršo
Kiekvienas vaikas nusipelno gimtadienio. Ne dėl dovanų ar dekoracijų – o dėl jausmo, kad jis svarbus.
Ši mažytė mergaitė stovi viena, purvinos gatvės viduryje. Aplink – apleisti kiemai, žiemos šaltis ir tylus vakaras. Bet jos akyse – šviesa. Nes ant seno, klibančio staliuko dega tortas su žvakutėmis. Ne bet koks – pagamintas močiutės rankomis.
„Šiandien mano gimtadienis“, – sako ji. „Tėvų nėra šalia, bet močiutė iškepė man tortą. Aš ją labai myliu.“
Ir tuo viskas pasakyta. Mergaitės žvilgsnyje nėra pykčio. Ji nesiskundžia, neverkia. Ji stovi oriai, su šypsena – ir tvirtai spaudžia rankose savo mažą jausmų pasaulį.
Ši nuotrauka kalba ne apie vargą. Ji kalba apie viltį. Apie močiutes, kurios niekada nepamiršta. Apie meilę, kuri neturi piniginės vertės. Apie vaikystę, kurią kartais išlaiko tik vienas pyragas ir keli šilti prisiminimai.
Kai kam tai – tiesiog paveikslas. O kam nors tai primins jų pačių vaikystę.