Sumanė mokslininkai prakalbinti beždžiones.

2012-01-24

Caraitis Ivanas paprašė Vasilisos Gražiosios, kad duotų 15 rublių ant alaus. Toji griežtai atsisakė duoti.

"Kaip buvo rupūžė, taip ir liko", - pagalvojo caraitis.

Pirmo kurso studentas susitinka mokyklos meilę ir sako:

- Kokia graži tavo palaidinė!

- O tu žinok po ja nieko nėra

- Nieko nieko.. Dar išaugs

Sumanė mokslininkai prakalbinti beždžiones.

Pakvietė geriausius dresuotojus iš Amerikos, Vokietijos ir Lietuvos, davė daug maisto, bananų, nu visko ko tik jie paprašė.

Po mėnesio atėjo pažiūrėt kaip sekėsi. Na nuėjo pirma pas amerikietį

- Aš ją šėriau, pasakas skaičiau, niekaip neprakalbinau, - skundžiasi amerikietis.

- Ir man nesisekė, - sako vokietis, - šėriau kas dvi valandas, teliką rodžiau,

nekalba niekaip.

Nu nuėjo pas lietuvį o tas sėdi bananus valgo, teliką žiūri:

- Čia juk beždžionės maistas, - rėkia komisija

- Ta beždžionė jau peršerta, nebegali nei pažiūrėt į bananus

- Meluoja tas p*deras viską!!! Aš nei vieno banano iš jo negavau! - neišlaikiusi ima rėkti beždžionė....

Atsikelia ryte tipelis pachmelingas, ilinguoja i virtuve, isipila vodkes stakana. Nuima nuo narvo su papuga apdangala.

Isgeria vodke vienu mauku, uzdengia papuga ir toliau i lova miegot.

Papuga sedeje sedejo ir sako:

- Nu p*zdiec diena praejo!...

Tai va, einu aš kartą mišku namo, žiūriu - varlytei koją rastelis

prispaudė, ta vargšė stengias ištrukt. Aš priėjau, pakeliau rastelį ir

išlaisvinau ją. Staiga ji man ir taria žmogaus balsu:

- Ačiū tau, žmogau. Jau 2 para čia įstrigus, be maisto, vandens... Prašyk

ko nori iš manęs, išpildysiu 3 tavo norus, nes aš stebuklinga varlė...

Ai, sakau, nereik man nieko. Mašina kokia bebūtų, kai reik visad užsiveda,

negenda per daug. Namai kokie bebūtų, viska savo rankom padaręs, malonus

ir šilti. Žmona - ne gražuole, bet pas svetimus nevaikšto, ištikima man.

Eik sau, varlyte, nieko man iš tavęs nereik.

Grįžtu namo, žiūriu- blem vietoj mano namuko vila 2 aukštų!!! Iš atidaryto

garažo matos mersas 600tinis stovi!!! Pro antro aukšto langą žmona žiuri,

20 metu atjaunėjus, pagražėjus neatpažįstamai! Net žodžių pritrūkau...

Bėgu iškart atgal i miška, surandu ta varlytę ir sakau:

- Žinai, aš neprašiau, bet visvien ačiū tau labai! Kaip man tau atsidėkot?

Varlė man ir aiškina:

-Na tu man ir taip padėjai, bet jei nesunku tau... Matai, aš užburtas

žmogus, burtai dingtu jei mane pamylėtum....

Tai va, krušu aš ją, krušu, pone tardytojau, ir staiga varlė pavirsta mažu

berniuku....

Sudužus laivui, į negyvenamą salą jūra išmetė vyrą, kiaulę ir šunį. Dienų dienas jie praleido saloje. Kiekvieną vakarą jie visi kartu eidavo žiūrėti saulėlydžio. Kartą, bežiūrint, dangus nusidažė gražia oranžine spalva. Vaizdas buvo toks romantiškas, kad vyrą užplūdo jausmai ir jam kiaulė pasidarė patraukli. Taigi jis ištiesė savo ranką, apkabino ją ir bandė pasibučiuoti. Šuniui tai nepatiko ir jis pradėjo grėsmingai urgzti kol vyras patraukė savo ranką nuo kiaulės. Jie ir toliau stebėjo saulėlydžius, tik nuo to laiko vyras sėdėjo nuošaliau nuo kiaulės. Vieną dieną, į salą bangos išmetė moterį. Vyras ją rūpestingai gydė, kol ji pasveiko. Ir galiausiai jai pasiūlė prisijungti kartu stebėti besileidžiančią saulę. Tą vakarą dangus vėl nusidažė romantiška oranžine spalva ir vyrą vėl užplūdo tie malonūs jausmai. Jis pasilenkė prie moters ausies ir tyliai jai sušnabždėjo: - Gal gali pavedžioti šunį?

Grįžta čiukčia iš armijos namo. Kaimynai šaiposi:

- Tu turbūt buvai armijoje pats kvailiausias kareivis?

- Ne, buvo vienas dar kvailesnis - jis mane du metus moterim laikė…