Supratusi, kad ji nebegali pasikliauti jo slapta laikyta liga, moteris nusprendė, kad kiekviena akimirka su juo dabar bus brangi. Kitą rytą, atsikėlusi anksti, ji pažvelgė į jį, kuris dar miegojo, ir sušalusi nuo širdgėlos švelniai pabučiavo į kaktą. Šie paskutiniai momentai kartu buvo verti visko.
„Aš norėjau, kad tu būtų su mumis ilgiau“, – pasakė jis, žvelgdamas į ją su šypsena, kurios nebegalėjo paslėpti. Ji atsakė su švelniu balsu: „Tu jau padarei tiek daug, Danieli. Tu suteikei mums viską.“
Kai Danielio sveikata pradėjo blogėti, moteris žinojo, kad jų laiką kartu reikia vertinti. Jis vis dar stengėsi būti stiprus, nors žinojo, kad artėja pabaiga. Po jo mirties, sušalusi nuo skausmo, ji pažadėjo savo būsimam vaikui, kad pasakos apie nuostabų tėvą ir garantuos, kad jis prisimins savo tėtį per kiekvieną jų vaiko širdies dūžį.
„Tėvas buvo geriausias vyras pasaulyje, ir mes abu pasidalinsime su tavimi jo istoriją“, – sušlamėjo ji, žiūrėdama į savo nėščia pilvą ir prisimindama tėvo meilę.