Apie gyvatę, senelę ir kiti

Pareina žentas namo, nusirengia iki pusės. Prieina prie uošvienės ir sako:
- Spjauk man ant nugaros.
Uošvienė nespjauna. Žentas sako:
- Nu prašau, maldauju spjauk.
Uošvienė ir klausia:
- Kam tau reikia, kad aš spjaučiau? 
Žentas atsako:
- Buvau pas gydytoją, nes nugarą skaudėt pradėjo. Gydytoja liepė ant skaudamos vietos gyvačių nuodų papurkšt.

- Anksčiau mano senelė per vestuves vis kumščiuodavo man į šoną sakydama: "Tu būsi kitas. Tu būsi kitas."
- O nuo kada daugiau taip nesako?
- Nuo tada, kai per kiekvienas laidotuves aš jai pradėjau sakyti tą patį.

Ateina ežys pas lokį 3 valandą nakties ir klausia:
- Klijų turi?
Lokys:
- Neturiu, kam man jie?
Po pusvalandžio vėl ateina ežys pas lokį. Lokys įpykęs:
- Ko tau dar?
Ežys:
- Nieko, atnešiau klijų...

Kalbasi du draugai:
- Ko tu toks liūdnas ir pavargęs?
- Ai... Darbas, darbas, vien tik darbas... Ryte, vakare darbas...
- Ir seniai tu taip ari?
- Vat nuo rytojaus ir pradedu...