Apie čiukčią, policininką, blondinę

Įsidarbino fabrike čiukčius. Pradirbo kokį mėnesį ir nuėjo direktoriui skųstis:
- Direktoriau, Čiukčia nedurnas.
- Ką? Gal ir nedurnas... O ką?
- Čiukčia nedurnas, o jį vadina durnium. Kasdien vadina.
- Kas vadina?
- Petraitis vadina. Sako: "Čiukcia durnas".
- Gerai, pakalbėsiu su Petraičiu.
Išsikviečia direktorius Petraitį ir sako:
- Buvo čiukčia atėjęs, skundėsi, kad tu jį nuolat durniumi vadini.
- Bet jis ir yra durnius. Nežinau, kaip kiti, bet šitas tai durnius. Galiu pademonstruoti.
- Gerai, pademonstruok.
Petraitis pakviečia čiukčią, duoda jam savo namų raktus ir taria:
- Nubėk pas mane namo, pažiūrėk, ar aš ten esu.
Čiukčia nubėga. Petraitis taria:
- Na, matote? Sakiau, kad durnius?
- Na jooo... Galėjo juk paskambinti...

Eina policininkas ir mato - smėlio dėžėj vaikas žaidžia, policininkas ir klausia:
- Ką darai?
- Lipdau policininką.
- Iš ko lipdai?
- Dedu smėlio, molio, šiaudų, šūūūdo..
Policininkas supykęs ateina pas vaiko tėvą ir sako:
- Tramdykit vaiką, jis iš šūdo lipdo policininką.
Tėvai vaiką perspėja, kad taip nedarytų.
Eina policininkas kitą dieną, žiūri vaikas smėlio dėžėj vėl kažką lipdo, prieina ir paklausia:
- Ką dabar lipdai?
- Gaisrininką!
- Ką dedi?
- Smėlio, molio, šiaudų...
- O kodėl nededi šūdo?
- Bijau, kad neišeitų policininkas.

Blondinė gražiu nauju “mersu” važiuoja per raudoną šviesą ir žinoma, į jos mašiną įsirėžia “zapukas”. Blondinė išlipa iš savo mašinos ir, išsproginusi akis, taškydamasi seilėmis bei kitaip rodydama įniršį, eina prie “zapuko”. O iš “zapuko” išlipa senyvas dėdulė, kuris, blondinei dar nieko nespėjus pasakyti, liūdnai klausia:
- Panele, o jūs bent vairavimo egzamine esate buvusi?
- Taip, – užrėkia blondinė, – ir skirtingai nuo tavęs, daugybę kartų, ožy!!!

Traukinyje vienoje kupe glamonėjasi jauna pora ir šalia gruzinas miega. Vaikinas sako merginai:
- Myli?
- Myliu.
- Duosi?
- Neduosiu, gruzinas mato.
- Nemato.
Nurovė kelis plaukus gruzinui ir sako:
- Na matai, miega. 
Po kiek laiko vėl:
- Duosi?
- Neduosiu, gruzinas mato.
- Nemato. 
Dar vieną kuokštą nurovė. Dar taip kelis kartus, o po to jau ir gruzinas prabilo:
- Myli, nemyli, duosi, neduosi - aš jums ne ramunė!