Apie lietuvį, anglą, vokietį, dvi drauges ir kiti

Lėktuvu skrenda lietuvis, vokietė ir anglas. Sugenda lėktuvo variklis, paaiškėja, kad parašiutas - tik vienas. Lietuvis griebia už parašiuto ir greitai ima jį prisiseginėti. Anglas pasipiktina:
- Lietuvi, mūsų tarpe yra moteris!
- Ką... Eee... Moteris? Hmmm... Manote, kad suspėsim?

Kalbasi dvi draugės:
- Klausyk, kaip sužinoti, ar man išties patinka vaikinas?
- Tai paprasta. Žiūrėk... Nuvaryk su juo į pasimatymą... Praleiskite vakarą kartu, bet tu jam neduok. Kai grįši namo, nusirenk, nusimauk kelnaites ir šveisk į lubas. Jeigu prilips - išties patinka!

Kaimas. Saulė leidžiasi taip lėtai. Ant prieklėčio sėdi trys diedukai.
- Įdomu, įdomu, kuo gi bus mūsų anūkėliai?
Vienas sako:
- Maniškis toli eis, toli eis. Žinok, tik grįžta iš mokyklos, už švirkšto ir sau į veną. Į daktarus taiko, miestan važiuos.
Kitas sako:
- Mano ne, maniškį prie žemės traukia. Tik žemė įšyla, jisai sodina ir sodina... Tai kanapes, tai aguonas. Bus agronomas.
Trečias sako:
- Maniškis tai ant vairuotojo traukia, ant vairuotojo.
- Kaip tai? Baik, Petrai, meluot. Juk taviškis, sakė, mašinų nemėgsta.
- Taip tik sako, o iš tikrųjų, parbėga iš mokyklos ir į garažą, skudurą į benziną, prie veido ir… Važiuojam...

Mokytoja sako mokiniams:
- Šiandien mes mokysimės veiksmažodžių asmenavimo. Asmenuosim veiksmažodį "dainuoti". Petriuk, jeigu tu dainuoji, kaip tu pasakysi?
- Aš dainuoju.
- Teisingai. O jeigu dainuoja tavo sesuo, kaip tu pasakysi?
- Nutilk, gyvate.