Apie pensininkus, daktarus ir paleistuvystes

Du darbininkai kalbasi. Vienas sako:
– Turiu gerą ir blogą naujieną. Nuo kurios nori pradėti?
– Nuo blogos.
– Aš buvau pas direktorių ir jis mane atleido iš darbo.
– O kokia gera?
– Gera naujiena, kad tave taip pat…

***

Jei pensininkas sako, kad „prie ruso buvo geriau“, tai tik dėl to, kad jam tada dar stovėdavo.

***

Onutė nuo pat vaikystės viską darė savaip ir stengėsi būti originali. Net bučiuoti mokėsi su agurkais, o ne su pomidorais… Pasirodo – neprašovė

***

Šiandien vos ne susimoviau – vos žmonos meilužės vardu nepavadinau! Nusipirkau katę, pavadinau ją Sandra – problem solved! Šiandien grįžtu iš darbo: žmona šuniuką nusipirko ir pavadino Petru.
Sėdžiu… Rūkau… Galvoju…

***

- Jonai, ar pastebėjai, paskutiniu metu kažkaip stabilizavosi litas?
– Tai jį paralyžavo, prieš mirtį.

***

- Daktare, ar galite pasakyti, kas man?
– Paprasčiausias hemorojus.
– Ant veido?!
– Tai čia pas jus veidas?!

***

Vyras grįžo namo iš darbo vakare. Žmona nuėjo į virtuvę gaminti vakarienės, o jos vyras atsisėdo priešais televizorių. Staiga, iš balkono beldžiasi nuogas vyro ir sako, kad jis buvo pas kaimyne aukštu aukščiau, bet netikėtai grįžo vyras ir jam teko nusileisti į jų balkoną. Savininkas suprato svečio problemą, davė jam savo drabužius ir tyliai, kad žmona negirdėtu išleido vyrą iš buto.
Tada jis grįžo į savo mėgstamiausia kėdė, sėdi, sėdi, o tada klausia žmonos:
– Klausyk, Jane, ir kada mūsų name pastatė šeštą aukštą?