Apie skulptūras, narkomanus ir kiti

Miesto centre jau kelis dešimtmečius stovėjo dvi skulptūros: vyro ir moters veidais į vienas kitą. Vieną dieną nusileido angelas iš dangaus ir tarė jiems:
- Jūs visą šį ilgą laiką buvote pavyzdingos skulptūros, todėl aš jums suteiksiu ypatingą galimybę: įkvėpsiu jums gyvybę trisdešimčiai minučių, per kurias galėsite daryti ką norėsite! - Ir pliaukštelėjęs delnais, angelas atgaivino skulptūras.
Įkvėpti gyvybės, vyras ir moteris iš pradžių susinepatogino vienas prieš kitą, bet paskui metėsi į krūmus, iš kurių vėliau pasigirdo kikenimas, krykštavimas ir šakų traškesys. Po penkiolikos minučių abi skulptūros išlindo iš krūmų patenkintos ir išsišiepusios iki ausų.
- Jūs turite dar penkiolika minučių. - valiūkiškai mirktelėjęs tarė angelas.
Dar labiau išsišiepdama moteriškoji skulptūra tarė vyriškajai:
- Puiku! Tiktai dabar tu laikysi balandį, o aš šiksiu jam ant galvos!

Kartą užgriūna policininkų pulkas pas narkomanus į chatą ir šneka:
- Klausykit. Ką jūs čia pastoviai veikiat. Mes gavome nusiskundimų iš kaimynų, kad iš jūsų buto pastoviai smirda degintais skudurais, pastoviai žvengiat kaip idiotai??? Ką jūs aplamai čia darot?
- Nieko... Žvengiam... Skudurus deginam.

Tėvas sako savo sūnui:
- Paukštelis man pačiulbėjo, kad tu pradėjai vartoti narkotikus?
Sūnus:
- Tu kalbiesi su paukščiais ir dar sakai, kad aš vartoju narkotikus?