Apie tostus, studentus ir bučinius

Mokytoja sako Jonui:
– Jonai, pradėjai geriau mokytis. Gal mama padeda?
– Ne, televizorius sugedo.

***

Išlenda iš miško pasiklydęs žmogelis. Žiūri, ant kelmo senis sėdi.
– Klausyk, seni, ar nepasakytum kaip iki kaimo nusigauti?
– Eik tiesiai, pamatysi kanapių lauką, jį praėjus bus kalbanti upė…

***

– O su bučiniu, neskubėsime, – tarė princas, lipdamas nuo miegančios gražuolės…

***

Vieną dieną skaistyklon atsiųstos vien moterys. Šventasis Petras joms sako:
– Kurios buvo neištikimos savo vyrui, ženkit žingsnį į priekį.
Visos šast per žingsnelį, tik viena liko stovėt.
Petras sako:
– Aišku, aišku… Visos į pragarą, kurčioji irgi.

***

Vyras sako advokatui:
– Noriu išsiskirti su žmona.
– O kas blogai?
– Ji lankosi visuose restoranuose ir aludėse. Baisu.
– Tai ji tokia alkoholikė?
– Ne, ji ieško manęs.

***

– Petrai, tavo eilė tostą sakyt.
– Kad nemoku aš tų tostų sakyt…
– Ė, nu nesilaužyk, sakyk.
– Nu gerai. Visi jūs gaidžiai ir debilai!
– Ką?!
– Sakiau gi, kad nemoku…

***

Susituokė studentas su studente, vyksta vestuvių balius – visi valgo, geria, šoka, dainuoja, bajerius skaldo, tūsinasi. Vienas svečias studentas trumpam atsipeikėjęs žiūri, kad jaunoji viena sėdi kampe tyliai prie stalo galvą nuleidus, nei geria, nei valgo, nei šypsosi. Nesuprato studenčiokas kas darosi ir nuėjo pas jaunikį paklausti:
– Klausyk, čia mes visi tūsinamės, linksminamės, o kodėl jaunoji viena sėdi?
Jaunikis:
– Ji nesimetė.