Pasiėmiau pagyvenusią mamą gyventi pas save ir dabar gailiuosi – grąžinti jos jau nebegaliu
Šiandien noriu pasidalinti labai asmeniška istorija, kuri mane stipriai išsekino ir privertė ieškoti išeičių. Galvoju, kad galbūt, kai pasidalinsiu tuo, kaip jaučiuosi, kažkas galės duoti protingą patarimą ar bent jau suprasti, per ką einu.
Iš pradžių bandžiau nekreipti dėmesio ir stengiausi ramiai reaguoti, bet, tiesą sakant, ilgainiui pradėjau jaustis prislėgta. Kasdieniai ginčai, priekaištai ir nuolatinė įtampa mane išsekino. Net pradėjau vartoti raminamuosius, kad galėčiau bent kiek atsipalaiduoti po darbo. Kartais net nenoriu grįžti namo, nes žinau, kad laukia dar viena sunki diena.
Grąžinti mamą į kaimą tiesiog negaliu – ji ten paprasčiausiai neišgyventų viena. Ir dar yra tas socialinis spaudimas, aplinkiniai tikrai priekaištautų, jei nuspręsčiau ją palikti viena.